Laisvalaikis

Moteris už šarvuočio vairalazdžių – bus linksma

Moteris už vairo – bėda už kampo, o jei moteris už vikšrinio šarvuočio vairo? Bus linksma. Būtent taip ir buvo praėjusį savaitgalį, nes pagaliau prisiruošiau išbandyti savo vairavimo įgūdžius už įspūdingo agregato – Anglijos kariuomenės karinio šarvuočio FV432 – vairalazdžių. Taip, vairo ten nėra, tik dvi lazdos, kuriomis tenka vairuoti.

Pradėkime nuo to, kad vos įsikėliau nuotraukas pasidžiaugti nerealiu experience‘u ir pasivadinau save „tankiste“ sulaukiau kritikos strėlių iš vyriokų, kurie šiek tiek nusimano apie karinę techniką. Oh, boy. Mane pataisė, kad tai ne tankas, o vikšrinis šarvuotis. Kuo jis skiriasi nuo tanko? Kaip mums pasakojo mūsų gidas t. y. į atsargą išėjęs karininkas, tai šis šarvuotis karo lauke buvo kaip koks taksi iš taško A į tašką B nugabenti kareivius. Ekipažą sudarydavo du asmenys; vairuojantysis ir tas, kuris buvo jo akys, stebėdavo, kur važiuoti, kur sukti, nes vairuotojo matomumo laukas labai mažas, todėl reikėdavo papildomos pagalbos.

Šis karo „taksi“ galėjo vežti iki dešimties kareivių: viduje minkštos sėdynės, aptrauktos oda, yra šildytuvas, jei pasidarytų per daug šalta, negana to, yra kažkoks agregatas, kad jei būtų užterštas oras išorėje, tai kažką ten padaro su padavimu, kad viduje visi neuždustų ir neapsinuodytų… Nustebsite, tačiau šarvuotis yra 1963 metų gamybos. Kosmosas. Išsiaiškinome, kad jis nedalyvavo karo lauke, priklausė britams, todėl vairuotojo vieta, kaip ir galima tikėtis, yra ne kairėje, o dešinėje. Ši transporto priemonė buvo naudojama mokymo tikslams, todėl itin gerai išsilaikė. Mūsų gidas juokėsi, kad reikėtų pamatyti rusiškus tokio tipo šarvuočius; kaip diena ir naktis skiriasi, nes juose nerasi jokių patogumų – mediniai suoliukai kareiviams, o ką jau kalbėti apie visus pribumbasus viduje, kurių nei su žiburiu nerasi.

Kitas įdomus faktas yra tai, kad 100 kilometrų šarvuotis valgo 100 litrų dyzelino – tikrai ne pats ekonomiškiausias variantas. Turint galvoje, kad mes suvažinėjome šiek tiek mažiau pusantro kilometro, kuomet išbandėme jį trasoje, tai išdeginome apie 15 litrų – pasikartosiu dar kartą, kad tai yra totalus kosmosas. Aš dar kažkada niurzgiau, kad mano Fordukas valgo 11 litrų. Dar toks įdomus dalykas, kad bakas nėra vienoje vietoje, o per kelias vietas, kas pasirodė įdomu, nes jau buvau pradėjusi įsivaizduoti scenas iš filmo scenų, kad netyčia pataiko į baką ir sprogsta visas šarvuotis. Įdomu dar tai, kad jis gali plaukti. Taip, pasiskaitė teisingai. Vikšrų pagalba šarvuotis gali plaukti stovinčiame vandenyje, o jei jau nutiko, kad įvažiavo į upę, tai labai tikėtina, kad jį nuneš srovė. Šiaip galėčiau neužsičiaupdama pasakoti apie šarvuoti, nes sužavėjo prieš tiek metų sukonstruotas įrenginys, kuriame tiek modernių dalykų. Beje, pamiršau paminėti, kad pavarų dėžė yra automatinė. WTF? Nerealu, kad tokiais laikais ir net šarvuočiams įdiegdavo ne mechaninę.

OK, dabar prie to, kaip viskas vyko? Laikas spaudė mane išnaudoti gautą „Laisvalaikio dovanos“ dovanų kuponą. Ketvirtadienį paskambinau nurodytų numeriu, kad norėčiau atvykti šeštadienį. Susitarėme dėl laiko ir viskas. Ryte dar spėjome užsukti į sportus, o po pietų judėjome išbandyti pramogos.

Atsiradome tankodrome šiek tiek anksčiau, nes nusprendėme atvaryti ir pasižvalgyti, kas ten gero, kokios pramogos ir panašiai. Pusvalandis nuo Vilniaus ir be vargo navigacijos pakalba suradome vietą, kur turėjome būti. Aplink girdėjosi šūviai, zujo kariniai automobiliai. Pasijunti, kad atsiradai kitoje planetoje arba kokioje karinėje bazėje. Kol laukiame savo eilės pasivaikščiojome, pasižvalgėme, pasifotografavome, pamatėme, kaip realybėje atrodo bazuka, kokią skylę ji gali pramušti betono sienoje, o kas nutinka, jei ji sprogsta jūriniame konteineryje. Teko atsisėti ir į amerikiečių kariuomenės karinį visureigį „Chevrolet Blazer“ bei išbandyti trasą, kurią įveikėme su šarvuočiu. Aišku, ne kaip vairuotojos, o kaip keleivės.

Taigi, pramoga susideda iš dviejų ratų trasoje: tuo tarpu keleiviai, kurių gali būti keturi, sėdi ir mėgaujasi važiavimu. Mes (variau su savo pussesere) nutariame, kad vienas ratas – man, kitas – jai. Dar bandome derėtis, kad mes tik dviese, gal galime daugiau ratų. Griežtas „ne“ iš mūsų instruktoriaus, na, bet mes bent jau bandėme. Prieš sėdant į vairuotojo vietą, tenka užsidėti akinius ir šalmą, nors vėliau, atsisėdus prie vairalazdžių, šalmą tenka nusiimti, nes uždedamos ausinės, kuriomis palaikomas ryšys su vadu t. y. instruktoriumi, kuris vis pasako tau, ką daryti, ką spausti, kur sukti ir panašiai. Juokiuosi, kad vairuotojo vieta nelabai pritaikyta aukštiems žmonėms, nes yra labai miniatiūrinė, o aš kaip kokia žirafa esu išlindusi per liuką. Instruktorius taip pat yra atsidaręs liuką ir stovi tau už nugaros. Tariu „ačiū“ savo tėčiui, kuris yra leidęs man papjauti žolę su jo „John Deere“, nes įgauti įgūdžiai padėjo t. y. vairavimas naudojantis tik dviem lazdom. Pradedu atsargiai judėti, nes reikia priprasti, kas ir kaip, o ausinėse girdžiu, kad turiu daugiau duoti gazo. Na, instruktorius sako, instruktorius žino. Liaudanskytė spaudžia gazą iki dugno ir lekia su vėjeliu, vėjas plaukus tik draiko – OK, čia jau nukrypau…

Kartas nuo karto per ausines primena, kad labiau laikyčiausi dešinės, nes mano kairysis šonas jau vos keli centimetrai nuo medžių. Iš pradžių bijai, kad važiuojant per kalniukus neapvirstumei. Taip, kažkokia baimė yra, nors prieš tai mums pasakoja, kad tokios galimybės teoriškai nėra, kad šarvuotis apvirstų. Tačiau visada atrodo, o gal šį kartą bus išimtis. Kartais baisu, o jei neįsirašysiu į posūkį, jei kažkas nutiks ir rėžiuosi į pušeles. Pasakojo, kad  būta tokių situacijų, kai užsieniečiai nesuvaldė ir nuskynė kelis medžius. Instruktorius ir stovi už tavęs, kad ne tik reguliuotų, kur varyti, bet ir kritiniu atveju sustabdytų priemonę. Šaunu, bet mano važiavimo metu nereikėjo. Vienas ratas done. Emocijos liejasi per kraštus, atrodo, kad vos kelias sekundes vairavai, nes prabėgo viskas akimirksniu.

Užimu keleivio vietą. Beje, atsisėsti į vairuotojo vietą nepavyks iš vidaus, reikia lipti per liuką, tai tenka pasportuoti. Keleiviams galima sėdėti arba stovėti. Jei sėdėsi, tai realiai nieko nematysi, nes juk viduje kažkokių stebėjimo langų nėra. Stojuosi. Lauke pasitinka karščio banga, nes šalia instruktoriaus yra vieta, kur man rodos aušinamas variklis  ar panašiai, tai ten važiuojant tokia šiluma paduodama, kad šakutės. Laikausi įsikibusi, kad neparkrisčiau, nes trasa nelygi, kalniukas ant kalniuko. Šypsena iki ausų, todėl po kelių sekundžių jau jaučių smėlio skonį burnoje. Bet nesišypsoti neišeina, nes totalus kaifas. Ir vėl, ratas apvažiuojamas gan greitai, aišku, lėčiau nei pats esi už vairo, nes kai pats vairuoji, tai emocijų tiek, kad atrodo, jog kelios sekundės ir viskas.

Važiavimas buvo kažkas unreal! Tikrai faina pramoga, nes kada tau teks vairuoti šarvuoti? Niekada. Na, aišku, jei neprasidės visokios nesąmonės, bet čia nereikia tiek toli žiūrėti ir fantazuoti. Po važiavimo užklausėme, kuri greičiau varė. Pasirodo, kad nors ir keletas avarijų mano sąskaitoje, tačiau greitis vis dar mano draugas. Po pasivažinėjimo dar pravežė mus su karine mašina po trasą, kas ir vėl buvo unreal, nes važiuoti per smėlį kratantis, pasisemi gerų emocijų. Po važiavimo sužinome, kad tankodrome yra siūloma įvairių kitų pramogų, todėl viską dedamės į galvą ir jau planuojame, kad visai būtų faina atlėkti: ar paintball‘ą pažaisti, ar pašaudyti, ar kokią šventę surengti.

Ar rekomenduočiau šią pramogą? Būtinai. Kodėl? Gali būti, kad nesidomi karyba, kad tau neįdomu visa tokia technika, ginklai, o galbūt net kiti gali pamatyti, kad, ai, čia tai vyrukų dalykas, o ne merginų, bet… Yra nerealu pasėdėti už tokio monstro vairo, išbandyti, kaip jis veikia. Nors vairavimas nėra kažkas sudėtingo, tačiau dėl emocijų, delnai būna šlapi po važiavimo.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply