Niekada neskirstau sportų į vyriškus ar moteriškus. Tiesiog žinau, kas man prie širdies ir tiek. Aišku, kartais visai nieko yra perlipti per save ir išbandyti tai, kas manei tau gali netikti ir patikti. Pradėsiu nuo to, kad niekada nesižavėjau ir nesiveržiau į kokį karate, dziudo ar panašaus tipo būrelius, kai buvau vaikas. Nors visus kitus keičiau kaip kojines: bandžiau tapti Meilutyte, nepaėjo korta, kartą užsimaniau, kad noriu išmokti groti pianinu, tėvai nupirko, nusamdė mokytoją ir mano noras išgaravo po kelių mėnesių. Oh well, gi reikia išmėginti. Na, kitas dalykas, ko ėmiausi, bet baigiau – dailės mokykla. Aišku, būta dar ir kitų būrelių, bet aš ne apie tai…
Dar maža žinojau terminą „Bostono krabas“, nes patiko žiūrėti bushido kartu su tėčiu. Šiaip realiai nieko daug neprisimenu, bet kartais užmesdavau akį, o paskui su sese eidavome į trasą. Tėvų dvigulė lova būdavo ringas, o tėtis – teisėjas. Žinojau, kad į žemę kelis kartus pastuksenus parodai, kad pasiduodi. Anyways. Tai tokia mano pažintis su bet kokiais kovos menais. Teko vėliau kalbinti šio sporto atstovus portalui, bet tik tiek. Pro akis pastaruoju metu neprasprūdo ir Selo pasisakymai, kad moterims ringe – ne vieta. Čia galėčiau išsiplėsti, bet geriau susilaikysiu. Grįžkime prie reikalo.
Jau ne kartą už akių užkliuvo kvietimas dalyvauti atviroje treniruotėje su Sergej Maslobojev. Na, aš nelabai domiuosi kovos menais, tačiau šią pavardę teko išgirsti ne kartą. O kodėl nepabandžius? Ne tik pasižiūrėti, kas tie kovos menai ir su kuo jie „valgomi“, bet ir visą vibe‘ą gauti iš čempiono. Taip aš vieną vakarą išsiruošiau į Gabijos gatvėje įsikūrusį sporto klubą. Iš ties eiti buvo nedrąsu. Vasarą šiek tiek paleidau vadeles ir „pause“ paspaudžiau savo sportams, nes per dieną privaikštau itin daug dirbdama. Negana to, jau ne kartą kvaršinau galvą, kad man sunkiai sekasi judėti ir vienu metu dirbti tiek su rankomis, tiek su kojomis. Primenu labiau tą vėjyje besiplaikstantį žmogeliuką, kuris promo reikalams naudojamas.
Realiai nemėgstu būti pirmose eilėse, na, nebent tai yra kokia paskaitai, nes turiu savo taktika dėl to, bet šioje treniruotėje pabandžius nueiti į galą, sulaukėme kvietimo į priekį, kad yra vietos. OK. Pirma eilė. Vos kelios moterys, o tiksliau viso tik trys, o paskui – vien vyriokai. Pradedame apšilimą. Nepadeda tai, kad lauke ir vėl kepina, todėl salėje irgi ne šaldytuvas. Po kelių minučių jau visa suplukusi esu. Mokinamės pagrindinių judesių, bandome judėti, dirbti su kojomis ir rankomis. Dirbame porose: mano oponentė – kita moteris, kuri užsuko, nes pažįsta Sergejų ar kažkas tokio. Mūsų pora daugiau kikena nei dirba, nes mums neišeina, atrodome kaip besimušančios merginos. Na, jūs suprantate apie ką aš: labai jau moteriškai mes ten smūgiuojame.
Po pusvalandžio apšilimo – trumpa pertrauka atgauti kvapą. Toliau laukia jau daugiau kontakto su partnere poroje, darome daugiau judesių, bandome įvairius derinius, kuriuos parodė treneris. Turiu pripažint, kad striksėti vietoje yra gan sudėtinga ir reikalauja daug pastangų. Negana to, pagauna ir šioks toks azartas, nes pagauni ritmą: su ranka, su koja, vėl su ranka. Treniruotė trunka daugiau nei valandą. Įdomu tai, kad pabaigoje laukia atsipalaidavimas t.y. meditacija. Atsiguli, atsipalaiduoji ir klausaisi, ką kalba treneris. Po dešimties minučių vyksta pokalbis su čempionu, nes visiems įdomu, kas ir kaip, kaip atrodo jo dienotvarkė, ar visada treniruojasi ir panašiai.
Labiausiai man užkliuvo kelios pasakytos mintys. Pasirodo, kad mūsų pusantros valandos treniruotė – tik apšilimas, kuomet Sergejus ruošiasi kokioms nors kovoms. Įdomu tai, kad kovo menų čempionas – ne profesija, kad jis kaip ir kiti dirba kasdieninį darbą. Taip pat paliko įspūdį tai, kad skiria daug laiko labdarai, važiuoja į įvairias įstaigas, veda seminarus, dalijasi savo patirtimi ir panašiai. Iš tikro ne tik teko pasportuoti ir išbandyti, bet ir šiek tiek pakeisti galbūt požiūrį į žiniasklaidoje sudaromą stereotipą apie kovotojus.
Kiek kainuoja tokia treniruotė? Viso labo vos šešis eurus. Negana to, po jos visi yra kviečiami prisijungti prie sporto klubo narių, nes norima kurti ir burti bendruomenę žmonių, kuriuos vienytų ne tik sportas, bet ir tos pačios vertybės, o uždarius sporto salės duris bendravimas nenutrūktų. Ar verta pabandyti? Tikrai taip. Manau, kad aktualu ir tiems, kurie lanko panašaus pobūdžio treniruotes, nes juk gauti kažkokių patarimų, pataisymų iš čempiono – neįkainojama.
No Comments