Laisvalaikis

Muziejus po vandeniu: pradžia, paženklinta panika, ir užplūdusi euforija po ekspedicijos

Kartais geriausia dalykai nutinka tuomet, kai mažiau viską planuoji. Jau praėjusiais metais ketinau išbandyti nardymą, nes pusbrolis papasakojo, kad vienas jo giminaitis tai padarė Plateliuose ir liko sužavėtas. Prireikė man daugiau nei metų, kad pagaliau prisiruoščiau pasukti, paklausti, kur ir kas, o galiausiai ir nuvykti pačiai išbandyti.

Pasirodo, kad Nardymo akademija, kurią taip išgyrė buvo prieš tai n kartų aptarta ir paprominta mūsų BOB‘ų susitikimuose. Mažas pasaulis. Tik tiek galiu pasakyti. Anyways. Jų puslapyje susiradau, kas yra siūloma ir pasirinkau šiek tiek paturbintą nardymo variantą – ekspediciją. OK, šiek tiek drąsoka, turint galvoje, kad niekada nesu nėrusi po vandeniu. Na, keli kartai snorkling‘o nesiskaito arba bandymas vonioje sulaikyti kvapą ir išbūti kuo ilgiau po vandeniu… Taip pirmadienį su savo mopsais pajudėjau link Platelių. Nors visą savaitę kepino atogrąžų karštis, tačiau šį kartą laukiant teko sužvarbti, nes atvykau šiek tiek anksčiau. Aišku, gal ir nervukai prisideda, kai tenka laukti, kad šalta darosi.

Kol laukiu, tenka pasiklausyti pasakojimų, nes aplink zuja žmonės, kurie nardo jau ne pirmus metus. Pasakoja apie ežerus, kuriuose geriausiai tai daryti, apie pirmus potyrius ir tai, kad labai fainą pramogą pasirinkau t.y. pasigrožėti buvusio seno tilto mediniais poliais, nes už to slypi daug istorijos. Pasirodo, kad XV amžiuje  Pilies saloje, kuri yra antra pagal dydį iš septynių esančių, stūksojo pilis (labai jau lietuviai kūrybingi dėl salos pavadinimo), o ją su Šventorkalnio pusiasaliu, kuriame buvo gyvenvietė ir virė gyvenimas, jungė medinis tiltas. Skipp‘inant istorijos vingius, pilis sugriuvo, prarado savo reikšmę, vėliau aplinkiniai plaukė ten ir savo reikmėms gabenosi pilies liekanas t.y. rąstus ir plytas, todėl saloje dabar likę tik medžiai.

Aš esu ta šaltmarė, kuriai visada šalta ir vasarą miega su pūkine kaldra. O, taip. Būna ir tokių žmonių. Todėl gaunu storą ir itin ankštą hidriaką, kad tikrai aptemptų, nepribėgtų vandens ir nesušalčiau. Duoda ir pirštines, na, dėl viso pikto, kad nemirčiau iš šalčio. Judu kaip koks robotukas, nes hidriakas palyginus su mano wake‘inimo yra žiauriai varžantis judesius. O kai uždeda įrangą, dar svorius, kad nekilčiau lengvai į viršų pilvu, kaip pastipusi žuvis, tai pasidaro beveik neįmanoma stovėti. Svyru į priekį, kad nenukrisčiau. Beje, juokingiausia buvo dar pats plaukimas iki vietos, kur turėjome nardyti. Diena pasitaikė vėjuota, tad su pripučiama valtimi skrodėme bangas. OMG. Prisiminiau jachtos laikus, kai buvo kalama į galvą, kad galioja trijų taškų taisyklė: kojos turi liesti pagrindą ir bent viena ranka, nes kitaip laukia pasiplaukiojimas už borto. Panašiai veiksmas vyko ir šį kartą. Sėdėjau ant krašto ir vos sugebėjau išsilaikyti: tiksliau šokinėjau ir daugiau laiko praleidau ore įsikibusi į rankeną, nei padėjusi persikiukus ant pagrindo. Juokas ėmė nuolatos, kad reikėtų nufilmuoti tą plaukimą.

Išsilaipinome taške, iš kurio turime pajudėti. Trumpas instruktažas, kas ir kaip. Pakalbame apie ženklus, kaip ir ką rodyti, ką daryti, jei pradeda spausti ausis ar sinusus. Viskas kaip ir aišku. Pirmas bandymas panirti baigiasi panikos priepuoliu. Nejuokauju. Kvėpuoti pro burną, o ne pro nosį – man yra iššūkis. Baisiausia, kai pamatau, kad pradeda kilti purslai, todėl atrodo, kad jau kažkas blogai, jau kažkur leidžia, jau tuoj įkvėpsiu vandens, tada jie pateks į plaučius…. Mano vaizduotė veikia gan gerai, nesiskundžiu, todėl tenka bandyti prisipratinti ne vieną kartą. Jau vienu metu pagalvoju, kad gal būtų užtekę paprasčiausio panėrimo, nusifotografavimo ir čiau. Bet kažkaip viskas pajuda iš mirties taško ir panėrusi vis ilgiau išbūnu, vis primenu sau, kad reikia nepamiršti kvėpuoti tolygiai, nepanikuoti, nesukinėti galvos, nes tada prasideda man vėl kitos baimės.

Prasideda. Vos gylis pasidaro daugiau nei iki pažastų, nudiegia šaltis. Atrodo, kad į vonią su ledukais įkritai, nes hidriakas nešildo. Reikia priprasti. Vanduo – žalias, aplink augalai, apie kuriuos net nepagalvodavai. Viskas atrodo kaip iš kokio siurrealistinio filmo. Nerealiai. Kairėje pusėje nuolatos plaukia instruktorius, kuris vis ranka reguliuoja į kokią pusę sukti ir vis klausia, ar man viskas OK. Būna momentų, kad vanduo toks tamsus, kad nieko nematai. Prieš akis atrodo, kad atsiranda siena. Baisu. Tiesiu plaukdama rankas į priekį, kad neatsitrenkčiau. Aišku, to tikrai nebus, nes juk turiu angelą sargą šalia, kuris vis pasižiūri, kur plaukiame ir koordinuoja mano ekspediciją. Pamačius pirmus polius protu nesuvoki, kaip tokie dideli buvo sukasti į žemę, po vandeniu, kai ten gylis – apie dešimt metrų. Poliai – seni, aptrūniję, apsamanoti, apaugę geldutėmis. Prieš lipant į vandenį sakė, kad galima įsikabinti į juos, kai darys nuotrauką, tik įspėjo būti atsargiai, nes geldutės gali supjaustyti rankas. Gerai, kad buvau su pirštinėmis…

Išbūname po vandeniu beveik pusvalandį. Per visą tą laiką buvo ir mažų panikos priepuolių, pavyzdžiui, kai norėjosi kosėti. Prasidėjo dilema: kosėti ar ne ir kaip viskas vyks. Galvoje pradeda suktis n scenarijų. Pasirodo, kad normalu, jog išdžiūsta gerklė, nes kvėpuojama deguonimi, kuris yra sausas, todėl po tam tikro laiko burnoje atsiranda toks sausumo jausmas, norisi nuryti seiles… deja, bet to padaryti negaliu. Vėliau sužinau, kad su patirtimi ateina ir išmanymas: gali tai padaryti kaip žuvytė, atsigerti vandens, praskalauti burną ir išspjauti. To dar teks man palaukti. Pamiršau paminėti, kad su mumis plaukė ir kitas žmogus, kuris nardo jau ne vienerius metus. Jis juokėsi, kad mes labai greitai praplaukėme maršrutą, nes šiaip yra numatyta, kad apie 40 minučių viskas užtrunka po vandeniu. Spėju, kad mano skubėjimas pasireiškia ne tik kelyje…

Grįžtame į Nardymo akademiją, o aš negaliu nustoti čiauškėti, kaip buvo nerealu. Iš tikro buvo kažkoks kosmosas. Kaip transo būsenoje esu, nes kūnas – pavargęs. Atrodo, kad būčiau gerą treniruotę apturėjusi. Šiaip mane visada taip veikia vanduo, nes po plaukimų jaučiuosi tokia išsunkta. Viduje didžiuojuosi savimi, kad neteko grįžti į krantą ir perlipau per savo baimes, nes juk galėjau ir nepanerti… Ir šaltis jau nebėra aktualus, nes išlipus ir plaukiant valtyje kepina saulutė, o ir adrenalinas daro savo.

Taigi, ar verta? Tikrai taip! Žinau, kad pramoga nėra iš pigiųjų. Man visas šis malonumas kainavo 87 eurus. Aišku, jei yra noras, galima imti tik panėrimą prie kranto, kur tave įamžina, tačiau aš visomis keturiomis patariu rinktis ekspediciją: ne tik ilgiau paplauki, bet ir vaizdai kitokie, o ir potyriai neišdildomi. Išeinant sulaukiu pasiūlymo grįžti ir išbandyti kursus. Pasirodo, kad ten nuolatos organizuojami kursai, kuriuos išklausius gauni kvalifikacijas ir jau gali nardyti kažkur kitur nuvykus. O juk daugelis lietuvių varo atostogauti į Egiptą ar panašiai, o ten – nardymo rojus, tai gal ir variantas?

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą