Stacionarių dviračių treniruotė – būdas išsitaškyti pagal ritmą ir kelių dienų šikniuko agonija

Dabar „ant bangos“ yra bėgioti ir važinėti dviračiais. OK, prisipažinsiu, esu labai nemadinga, nes nedarau nei vieno, nei kito. Net nesu su oranžiniu dviračiu Vilniuje važiavusi (jau antrus metus tai yra mano „must do list‘e“. Ir kas pasakys, kad ne paprasti dalykai mane veža?). Kodėl? Nes bijau mieste važiuoti, kad troleibusas ar koks piktas vairuotojas manęs nenutrenktų. Baimė kaip ir reali. Negana to, gal kai augau, nebuvo pas mus šeimoje tos tradicijos visiems važiuoti kažkur su dviračiu.

Taip, pirmąją savo „Kregždutę“ prisimenu: tokia žalia, sėdynė buvo baltos ir raudonos odos. Tik tiek. Dabar ant dviračio sėdu kelis kartus per metus, na, for fun. Paskutinį kartą prieš kelias savaites, kai mynėme iki Kryžių kalno šeštadienio popietę. Bet atgal prie reikalo: jei nevažinėji gatvėmis, tai kodėl nepamynus pedalų sporto salėje? Taip aš atsiradau „Bike in“ studijoje. Iš tikro apsilankyti norėjau dar praėjusiais metais, bet nesukrisdavo kortos arba noro pritrūko. Anyways. Galiausiai pirmadienį pavyko užsukti ir išbandyti. OMG, kitą dieną nejaučiau savo šikniuko. Apie tai vėliau.

OK, dabar šiek tiek apie tai, ką panašaus esu bandžiusi? Kuomet dar gyvenau JK, teko sporto klube kelis kartus nueiti į „spin class“. Kokie įspūdžiai? Nelabai patiko, nes tada dar ant tų dviračių buvo tokie burbulai, kuriuos vis reikėdavo sukti, kad padidinti ar pamažinti pasipriešinimą… O ir tas sprintas, kai tu pirmą kartą ateini išbandyti, nelabai nuteikė pozityviai. Meh. Ne man. Bet štai aš ir vėl ant dviračio po galbūt gerų penkerių metų, jei ne daugiau. Jausmas visai kitoks? OMG, viskas ant tiek pažengę, kad realiai nereikia jokio apps‘o sportuojant: suvedi savo duomenis t.y. lytį ir svorį, o po treniruotės sužinai, kiek kalorijų sudeginai, kaip tau sekėsi. Negana to, ekrane visada matai, kokį tempą tau reikia išlaikyti, o jei nori šiek tiek padidinti pasipriešinimą ir „eiti“ į kitą lygį – tiesiog su svirtele tą pareguliuoji.

Prieš daugiau nei valandą truksiantį pasivažinėjimą trenerė Aleksandra nustato sėdynės ir vairo padėtį. Daugelis nemoka taisyklingai susistatyti, todėl važinėja gatvėmis ne sau paslaugą darydami, o kenkdami. Pasirodo, kad tie patys principai galioja ir čia t.y. tokie pat atstumai kaip ir paprasto dviračio. Pranešama, kad šiandien treniruotė – vidutinio sunkumo: bus įkalnių, bus nuokalnių. Kaip naujokams (o tokių buvo net keli) buvo šiek tiek nustatytas lengvesnis lygis, kad negautumėme pompos. Nesinori juk viduryje treniruotės pradėti puškuoti kaip kokiam garvežiukui. Treniruotės metu buvo privalu laikyti mynimo tempą apie 90 RPM. Pasirodo, kad ne tik dvi kaires kojas turiu, bet ir ritmo nejaučiu. Sunku man buvo vis išlaikyti tą tempą, nes visada viršydavau – turbūt per daug pas mane energijos užsilikę…

Veiksmas vyksta intervalais: tai didiname pasipriešinimą ir kylame iki ketvirto lygio, tai mažiname apsukas, tačiau tempą išlaikome pastovų. Kai kurių intervalų metu tenka keisti rankų padėtį arba kilstelti nuo sėdynės. Šiaip viskas atrodo gan easy, nes turi laiko atsipūsti, atsigerti, tačiau niekada nenustoji minti. Kaip ir minėjau, man šiek tiek buvo per lengva, todėl visada būdavau ne ketvirtame lygyje, o penktame, nes natūraliai kažkaip išeidavo. Po „pasivažinėjimo“, kuris truko beveik valandą, laukė pratimai ant kilimėlio. Taip, jums gerai susiskaitė. Teko ir lentą palaikyti, ir kitokių pratimų atlikti, kurie padeda lašinukus ant pilvo tirpdyti. Vėliau – prasitempimas. Pusantros valandos plušėjimo prabėgo akimirksniu.

Kaip vertinu treniruotę? Įdomu. Kitą dieną nejaučiau savo šikniuko. Va, dėl to pirmoje eilėje visi mina apsirengę specialiomis aprangomis. Ne dėl to, kad jie labai krūti, na, žinote tą tipą žmonių, kurie ateina, pavyzdžiui, į sporto salę ir nuo galvos iki kojų yra apsirėdę naujausių kolekcijų modeliais, a la lyg jiems jie padėtų labiau „įsilieti“ į sportą ir būti labiau užsimotyvavusiems. Dviratininko apranga yra labai super dalykas, nes jie galvoja apie patogumą! Aleksandra pasakojo, kad kai kurie būtent dėl to ir nebesugrįžta: ateina moteris, pabando, o ant sėdynės reikia sėdėti ne taip, kaip esame pripratę, ne ant minkštosios dalies, todėl kitos kelios dienos būna agonija. Būtent man taip ir buvo. Juokas pro ašaras: dabar suprantu, kodėl tie paminkštinimai reikalingi.

Realiai jausmas toks, kad dirbo tik apatinė mano kūno dalis – kojos ir šikniukas. Taip, rankos dirba, kai reikia vienoje ar kitoje pozicijoje laikytis, tačiau minimaliai. Labiau jos „atkentėjo“ ant kilimėlio. Dabar tiksliai nepasakysiu, kiek kalorijų sudeginau, tačiau ne skaičiuose esmė. Kodėl? Nes dirbo visai kiti raumenys nei iki šiol mano treniruotėse. Ar dar užsuksiu? Bandysiu, jei paroje atsiras daugiau nei 24 valandos, bet tikrai pažadu, kad bandysiu dažniau lauke iš sandėliuko išsitraukti dviratį ar oranžinį pagaliau išbandyti.

p.s. pamiršau paminėti, kad judėti padeda muzika, kuri yra „į taktą“ su tempu. Jei jau labai „grybą pjauni“, tai muzika šiek tiek padeda. Ypač man patiko tai, kad salėje buvo tamsu ir vėsu, nes mini ir toks jausmas, kai kokiame klube.

p.s.s. studijoje galime ne tik „spin“ lankyti – yra daug kitų treniruočių, tad realiai visi ras tai, kas tinka ir patinka.