Savaitgalį pagaliau prisiruošiau apsilankyti JK, nes nebuvau ten nuo tada, kai išsikrausčiau. Na, OK, meluoju, kartą užsukau dienai man rodos, kai skridau į Ispaniją, turėjau vieną overnight‘ą, kai skridau į Kanarų salas ir kartą vos kelių valandų persėdimą transatlantiniame skrydyje. Bet aš kalbu apie normalų apsilankymą. Užtruko man šešerius metus jį suplanuoti. Oh well, pasirodo, nors turiu gerus laiko planavimo įgūdžius, tačiau čia jais nepasižymėjau. Bet grįžkime prie mano pirmo karto.
Bilietus turėjau jau prieš mėnesį ir mano tikslas buvo – aplankyti savo krikšto dukrą ir BFF Jūratę. Likus kelioms dienoms gaunu zadanijų, kad būtinai reikia vilkėti kažką patogaus, turėsi su savimi kedus. Galiausiai išsiduoda, kad varysime skydive‘inti oro tunelyje. Jei aiškiau, tai prie Ozo yra toks raudonas agregatas t.y. vėjo tunelis, kuriame „Laisvalaikio dovanos“ teikia šį malonumą visiems norintiems išbandyti, kas tai yra gravitacija ir pajusti, ką reiškia skraidyti.
Iš oro uosto patraukiame į Milton Keynes „IFly“. Mes nebūtumėme moterys, jei atvykusios anksčiau, na, daugiau nei valandą, vis tiek sugebėtumėme pavėluoti, nes juk aplink tiek parduotuvių…. O dar išpardavimai, kurie kvieste kviečia….Anyways, persiauname parking‘e ir uždususios atbėgame mūsų sutartam laikui. Prieš viską reikia užpildyti informaciją, kad neturi traumų, nesilauki ar panašiai. Standartiniai dalykai. Tuomet tenka išklausyti trumpą įvadą: mažiau nei dešimt minučių mūsų grupė, kurioje mes šeši, žiūrime filmuotą medžiagą, kurioje parodoma, ką daryti, ko ne, kaip laikyti rankas, kokie yra ženklai ir panašiai.
Tuomet jau laukia apsirengimas: yra duodamas kostiumas, ausų kištukai, akiniai ir šalmas. Visi daiktai yra paliekami spintelėje, nes privalu nusiimti viską: nuo laikrodžio iki auskarų, nes kitaip teks pasakyti „ate“ jiems vėjo tunelyje. Turiu pripažinti, kad šiek tiek jaudinausi. Kodėl? Nes Jūratei tai jau buvo trečias kartas, o man toks krikštas, negana to, įsivaizdavau, kad jausmas bus toks pat, kaip šokant su guma ar su parašiutu, kai tavo skrandis nori išlipti per burną. Na, gal ne taip, bet kad kažkoks buzz bus pilve.
Pakylame į patalpą ir vėjo tunelyje dar pramogauja prieš tai buvusi grupė. Sėdime ir stebime, kaip viskas vyksta, nes netrukus ir mums teks žengti. Nežinau, kaip kitur, tačiau ten, kur buvome, vienos durys yra naudojamos įėjimui į tunelį, o kitos – jau išeiti pasibaigus tavo sesijai. Viskas vyksta rotacijos principu. Pasibandai minutę, kuri beje prabėga žiauriai greitai. Koks jausmas? Kad mes kaip lietuvės esame šiek tiek per ilgos ir visada kliūva kojos. OK, nebūsiu iš tų, kur blogas šokėjas ir kaltina batus. Jausmas nerealus, nes bandai prisiminti, ką tau sakė, bandai būti užvertusi galvą, žiūrėti į viršų, o kartais pamiršti, kai pradedi žiūrėti, ką daro su tavo rankomis ar jei kažką liepia… Ir vėl ta pati istorija, man sunku multitask‘inti ir išlaikyti dėmesį.
Po minutės tave išleidžia pro duris, na, tiksliau išstumia. Tuomet lauki kol kolegos paskraidys ir turi dublį du. Tuomet gali paprašyti už papildomą mokesti, kad su treneriuku pasikeltumei oro tuneliu. O čia jau pats fainiausias dalykas, kai tave suka kaip nežinau ką, o tu tokiais ratais kyli ir leidiesi…. Kažkas unreal. Nesakau, kad prieš tai nebūna, tačiau pirmą kartą tu mokaisi, kaip laikytis, ką daryti, todėl tai labiau techniniai dalykai, o jau su pakilimu pajunti kaifą. Pasijuokimui, tai man prieš einant į tunelį buvo sakyta, kad neprasižiok, nes apsiseilėsi, tai buvo sunku išspausti šypseną kamerai, norint neprasižioti.
Nors viskas truko vos dvi minutes, tačiau emocijų buvo dar visą vakarą. Vien tik tas jausmas, kai pamatai video ir žvengi, kas koks čia turtle neck. Beje, po to sekančia dieną, kaip bebūtų keista, bet skaudėjo nugara ir sėdmenys, turbūt gerai ten buvau įtempusi arba jau senatvė beldžiasi. Ar dar varyčiau? Tikrai taip! Aišku, tai nėra pigus malonumas. Sorry, net realiai nežinau, kiek kainavo, nes čia buvo man fundinta. Negana to, pabaigoje gauni sertifikatą, kuriame užrašoma, kokius judesius atlikai, koks tavo įvertinimas, kad kitą kartą atėjęs, galėtumei toliau tobulėti ir bandyti kažką daugiau. Taip pat tų centrų yra visame pasaulyje, todėl progresas tavo nenustoja ir informacija apie progresą yra nevienadienė.
Pabaigoje pamatysite mūsų treneriuko pasirodymą, kaip tai daro profesionalai. Na, man dar oi, kaip toli iki jo, nes kaip jis pasakojo, jau yra padaręs daugiau nei 3 tūkst. skrydžių. Manau, kad aš irgi, jei ką, po tiek galėsiu kažką panašaus parodyti.
No Comments