Kelionės

Oahu: akistata su rykliais ir bandymas nuskinti „ananasą“

Nors atrodė, kad vos kelios dienos Oahu saloje tilps į vieną post‘ą, bet… Trečią dieną saloje kėlėmės gan anksti, nes Liaudanskytė nusprendė, kad reikia akis į akį „susitikti“ su savo baime – rykliais. Kosmosas. Tie, kurie yra mano draugai FB, jau skaitė istoriją, bet priminsiu.

Kai mano buvo keli metai, na, tiek, kad galėčiau jau eiti į kino teatrą, tėvai mane nusivedė pamatyti „Nasrus“. Ačiū tėvams, kad užsiėmė manimi ir stengėsi, bet šis įvykis paliko pėdsaką mano atmintį. Kaip dabar atsimenu scenas, kur iš ryklio, kurį sugauna, ištraukia merginos ranką su auksine grandinėle ant rankos. Taip. Tai buvo diena, kai „užgimė“ baimė rykliams. Nors žinau, kad, pavyzdžiui, Baltijoje jų nėra, bet visada pasąmonėje išlenda vaizdinys iš filmo. Anyways. Prieš septynias turėjome būti šiaurinėje pakrantėje, todėl kėlėmės anksti ir pajudėjome dar su tamsa. „North Shark Adventure Tours“ įsikūrę Haleiwa miestelyje, kurį pasiekti užtrukome šiek tiek daugiau nei valandą. Tą naktį turiu pripažinti, kad bluostą sudėti buvo sunku, vis pilve skraidė drugeliai. Inga net juokėsi, kad buvau visa išblyškusi prieš lipdama į laivą.

Na, summa summarum, tai mūsų tokių drąsuolių buvo devyni, kurie 7:30 pajudėjo iš uosto mažu laiveliu. Paplaukėme beveik tris mylias į vandenyną ir prisišvartavome. Pasirodo, kad čia aplink knibždėte knibžda ryklių, kurie minta krabais. Krabų pramonė šiaurinėje Oahu salos dalyje yra išvystyta, todėl visur galima pamatyti maisto truck‘us, kurie siūlo skaniausius dalykus iš ką tik pagautų jūros gėrybių. Grįžtant prie ryklių, pasirodo, kad jie kaip ir žmonės yra įpročio vergai. Vos išgirsta laivo motorą, galvoja, kad atplaukia laivas iškelti tinklus, o traukiant jiems nubyra lengvo grobio. Atplaukėme į reikiamą vietą ir buvome suskirstyti į dvi grupes. Kiekvienai teko po dvidešimt minučių laiko narve, kuris dreifuoja vandens paviršiuje šiek tiek toliau nuo laivo.

Surprise, suprise, bet buvau pirmoje grupėje kartu su viena porele ir vaikinuku. Visiems buvo duota įranga t.y. snorkeling gear – akinius ir vamzdelį. Kad nebūtų šalta, nes esu šaltmarė, užsidėjau savo trumpą hidriaką ir pirmyn. Viso dalyko esmė yra panerti ir žiūrėti, kaip aplink ratus suka beveik dvylikos pėdų rykliai. Atrodo tiesiog pribloškiančiai, nes man jie niekuo nesiskyrė nuo baltųjų ryklių, tik kad šiek tiek mažesni. Jei nori, gali laikytis už narvo grotų, nes tave nuolatos kelia į paviršių. Iš tikro reikia turėti gerus plaučius, kad ilgai išbūti po vandeniu, nes jokio papildomo baliono deguonies neturi. O kai tau tabaluojasi širdis, nes nervai daro savo, tai bijai pasileisti, o ir įkvėpti neišeina giliai, nes atrodo, kad prasidėjo hiperventiliacija. Juokas ėmė, nes suprati, kad esi saugi, bet matai tuos gyvius ir tau pilve viskas verčiasi… Yuks. Gerai, kad tik kavos išgėriau ryte, nors vėliau gailėjausi ir to, nes vos nepalikau skrandžio turinio už borto. Ar verta? Taip. Visas malonumas, jei book‘iniesi online kainuoja šiek tiek daugiau nei šimtas USD. Reikia nepamiršti, kad bus pridėti tax‘ai ir aišku, jei nori, kad tave filmuotų ir fotografuotų – dar papildomai teks atverti piniginę. Aš turėjau savo GO-PRo, tačiau… kai išnėrinėji gan dažnai į paviršių, tai filmuotą medžiaga priminė Bleiro raganos tęsinį po vandeniu. Negana to, buvau prisitvirtinusi kamerą prie rankos, o tai buvo klaida, nes judant nesi tikra, kad ji tikslingai fiksuoja tai, ką reikia, o ne kojas. Beje, kojas savo įsiamžinau gan gausiai.

Visa pramoga užtruko beveik dvi valandas. Juokingiausia, kad išlipus iš narvo tiek užsupo, kad galvojau jau viskas. Niekada nesu turėjusi problemų, bet tada jau atrodė, kad WTF. Tik po geros valandos grįžusi į krantą galėjau kažką suvalgyti, nes reikėjo laiko susivokti ir protui ką matė, ir skrandžiui nuo emocijų. Sekantis mūsų tikslas buvo nušokti nuo olos Waimea Bay, bet nelabai pavyko, nes neradome kur pasiparkuoti automobilio. Oi, kai ką pamiršau.

Važiuojant iki ten sustojome viename paplūdimyje. Kažkaip nusprendėme, kad norime privatumo, tai ėjome per a la džiungles, kol atsiradome labai atokioje vietoje ant uolų: puiku, nes saulė kepina, gali gulėti net ir nuoga, niekas nemato. Tada „eureka“ – pamačiau tai, kas buvo panašu į ananasą palmės viršuje. Išdidžiai pareiškiau Ingai, kad šiandien valgysime laukinį havajietišką vaisių. Ha ha. Dream on. Kova su juo užtruko gan ilga, teko ieškoti medžio šakos, bet galų gale 1:0 laimėjo vaisius. Likome it musę kandusios. Negana to, vėliau sužinojau, kad tai buvo Screwpine vaisius. Nesu niekada apie tokį girdėjusi! Gyveni ir mokaisi.

Tą pačią dieną grįžome į Honolulu, kur vyko gėjų paradas. Deja, tačiau nespėjome į paradą, todėl vėliau gatvėse teko sutikti jau po renginio žygiuojančius dalyvius, kurie akį traukė įspūdingais kostiumais, spalvomis ir gera nuotaika. Šiek tiek sightseeing‘o Havajų sostinėje ir nusprendėme, kad galime šiek tiek pasivaikščioti. Aplankėme vieną populiariausių turistų lankomų objektų – Deimantų viršukalnę (Diamant Head). Tai vulkaninio kūgio, išsiveržusio prieš 200-150 000 metų liekana. Gamtos paminklas. Visur yra įrengti takai ir laiptai, todėl lipimas gan lengvas ir trunkantis gerą valandą. Nuo aukščiausios vietos atsiveria vaizdai į miestą. Beje, reikia priminti, kad dauguma parkų ir kitokių vietų yra mokamos: bent kelis USD reikės palikti už parkavimą ir susimokėti už įėjimą.

Senkančią dieną jau pirmą valandą turėjome skrydį į Big Island, todėl leidome sau ilgiau pamiegoti, nes prieš tai kėlėmės gan anksti. Ir lėkėme oro uosto link. Įdomus toks dalykas, kad ne visur priimamos mūsų kortelės. Taip nutiko man ir Ingai, kuomet reikėjo užsipilti degalų, nes reikėjo pilnu baku pristatyti nuomotą Ford‘uką. Buvo net panika apėmusi, nes aš nemėgstu cash‘o, dažniausiai atsiskaitau kortele, todėl kai degalinėje yra neaptarnaujama tavo dvi kortelės, nors žinai, kad juose pinigų tikrai yra… prasideda šiokios tokios parkės. Todėl mano patarimas: visada turėkite cash‘o, nors ir nesate jo gerbėjai. Pravers tokiose situacijose.

Dar vienas pastebėjimas, kad naudojantis Island Air avialinijomis, yra atskiras terminalas, kuris yra tikrai itin mažas. Jei žinote, kad reikės laukti skrydžio, pasiimkite maisto, nes viduje nėra didelis pasirinkimas. Negana to, čia ir vėl skrydžiai vyksta kas valandą ar dažniau, todėl siūloma keleiviams be papildomo mokesčio skristi ankstesniu lėktuvu, jei vietų yra. Mes pasilikome ties savo laiku, nes buvome užsibookinusios automobilį, todėl nenorėjome būti per daug anksti, kad nereikėtų laukti. Tai tiek apie Oahu salą! Realiai, sala labai skirtinga nuo Maui, tačiau itin daug laiko nepraleisčiau čia. Kodėl? Nes tai labiau urbanizuota sala, aišku, jei tau norisi klubų, vakarėlių ir labiau miesto gyvenimo, tai ši vieta būtent tau, tačiau jei norisi gamtos, laukinių paplūdimių, vaikščiojimo, būtina sparnus kelti į kitas salas.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą