Kelionės

Kelias į Haną: 59 tiltai, krioklių gausa bei spalvoti paplūdimiai

Kažkaip net sunku kartais prisiminti tame įspūdžių kratinyje, kas ir kaip, todėl tenka pirma pereiti per nuotraukas, kad atsigaivintų atmintis. Pasirodo, kad man jau BILOBIL reikia. Anyways, tai mūsų beveik savaitė Maui saloje tęsiasi.

Jau teko papasakoti apie surfinimą, apie vakarienę su šokiais ir specialia programa… Dabar galime šiek tiek keltis į kitą salos dalį, nes Hanos keliui realiai reikia dienos. Bet šiek tiek apie tai, kaip geriausia atsirinkti, ką pamatyti Maui. Aš kelionėje naudojau RoadTripper app‘są, nes žiauriai lengva užsidėti vienus ar kitus filtrus, o tada susižymėti savo objektus, kurie tau tinka ir patinka. Esu iš tų žmonių, kurią labiausiai žavi gamta, įvairiausi hike‘inimo keliai, vaizdingi maršrutai, paplūdimiai, todėl mano visas list‘as buvo iš jų sudarytas – vos keli objektai, kur reikia mokėti.

Tai kas tas kelias į Haną? Vienas labiausiai turistų lankomas objektas, jei taip būtų galima jį apibudinti. Tai šiaurės rytuose nusidriekęs istorinis kelias, kuris veda link Haleakalos nacionalinio parko. Čia galima pamatyti visko: nuo krioklių iki bambukų miškų, nuo balto smėlio paplūdimio iki juodojo… Negana to, kelias gan siauras, kitur ties tiltais, kurių beje kelyje yra iš viso 59, gali prasilenkti tik vienas automobilis, todėl visada reikia išlikti budriems. Iš tikro buvome pasižymėję itin daug vietų, kurias galvojome, kad verta aplankyti, tačiau mūsų rusė draugė (apie ją jau rašiau) ant žemėlapio sužymėjo tik svarbiausias, kurios vertos dėmesio. Aišku, jei ketini nakvoti Hanoje, tai gali stoti dažniau, bet realiai aplankyti visus objektus pakeliui, prireiktų dviejų ar trijų dienų.

Pravažiavus Paia miestelį, iš karto yra paplūdimys, kuris yra itin mėgstamas visų, kurie užsiima vandens sportais. Man gyvenime dar nėra tekę matyti tokių bangų: atrodo, kad jos lūžta šešiomis ar daugiau eilių. Čia nuolatos budi gelbėtojai, o paskutinę dieną Havajuose net teko matyti, kaip viena surferį taip banga tėškė, kad lenta nuplaukė sau, jis – į kitą pusę. Tada jau beveik buvo kaip per „Baywatch“ filmą. Būtent Hookipa beach‘e mūsų paskutinę kelionės dieną prasidėjo pasaulinio lygio windsurfing renginys, kuriame varžėsi geriausi pasaulio sportininkai.

Labai mums rekomendavo užsukti į TWIN falls, nes šiaip krioklių yra ant kiekvieno kampo važiuojant. Faina, jei būna paliję, tai beveik už kiekvieno posūkio norisi stoti ir fotografuoti, tik negalima, nes visur ištisinės linijos. Grįžtant prie šių krioklių. Likome totaliai nusivylusios, nes Belmonto užtvanka geriau atrodo. Na, gelbėjo tai, kad išbandėme kokoso gėrimą: tiesiog išsirenki  kokį nori, tau čia pat su dideliu peiliu nukapoja viršų ir prašau: įdeda šiaudelį ir skanaus. Toliau važiuojant užmatėme ant tvoros sutupdytas papūgas. Man raudona priminė kažkada vaikystėje turėtą žaislą: papūgą, kuri kartojo tai, ką sakei. Tai teko stoti. Ten buvo toks diedukas, kuris už papildomą mokestį norėjo įamžinti, bet mes atsisakėme, tiesiog pakalbėjome apie politiką, iš kur mes, padarėme kelias foto su telefonu ir tiek.

Važiuojant toliau keletą myliu po dešine prasideda bambukų miškai. Stoji, kur tik randi vietą, nes mašinų pilna. Vaizdas superinis, jautiesi kaip iš filmuko Fungfu panda – na, bent jau aš jaučiausi taip, nes nerealiai gerai ramina tas bambukų ošimo garsas. Kuo toliau eini, tuo bambukai tampa didesni. Galiausiai mažais takeliais, kurie realiai nėra nei sužymėti, nei nurodyta, kur eiti, pasieki Na’ili’ili-haele krioklį. Šitas jau bent panašus į krioklį, nors aš juokavau, kad turbūt bus Oregonas mane išlepinęs, kad ten tokie kriokliai, kad čia nublanksta viskas. Įdomiausiais dalykas, kad būtent čia sutikome lietuvę: einame link mašinos, kalbamės kažką lietuviškai ir netikėtai praeinanti mergina nustemba: „Wow, o jūs iš Lietuvos“. Pasirodo, kad visai mažas tas pasaulis. Kokia yra tikimybė susitikti lietuvių Havajuose? Pasitaiko.

Pakeliui teko sustoti ir apžiūrėti Hana Lava tube. Sumoki vos daugiau nei dešimt USD, gauni žibintuvėlį ir leidiesi į požemius. Teko pamatyti įvairiausių stalaktitų ir stalagmitų, vieni priminė KISS (jei nežinote, kokie tai saldainiai, visose parduotuvėse rasite: rekomenduoju pieninio šokolado su migdolu) saldainius, tai man buvo super appealing vaizdas, nes esu chocoholic. Užtrukome daugiau nei pusvalandį ir toliau leidomės į kelią. Ką dar teko pamatyti? Juodojo ir raudonojo smėlio paplūdimius. Kalbant apie raudonąjį, tai jis yra šiek tiek užslėptas, todėl tenka šiek tiek paėjėti šlaitu: vienas žingsnis į dešinę į nudardėsi į vandenį. Taip pat mums pasakojo, kad neseniai ten įvyko nelaimė ir kažkas žuvo: nežinau, kas ir kaip bei kodėl, bet tikrai verta būti atsargiems ir dėl selfių ar gerų nuotraukų nerizikuoti.

Grįžtant prie Hanos kelio, tai patartina prieš važiuojant užsipilti baką degalų, nes paskui gali būti problematiška. Negana to, mums iškilo problema, kai reikėjo degalinėje atsiskaityti kortele. Kai kuriose tiesiog neveikė t.y. kortelė būdavo atmetama, todėl visada turėkite grynų. Mes apžiūrėjome paplūdimius ir pasiekėme Hana. Toliau nevažiavome, nes turėjome planą likusioms dviem dienom ir manėme, kad pasieksime nacionalinė parką bei varysime pasitikti saulės (nes dvi dienas prieš skrydį atgal vėl sugrįžome į Maui). Dar toks įdomus dalykas, kurio nepamiršau, nors gal ir rašiau, apie TIPS‘us. Tėvai jau vaikystėje kalė dešimties procentų taisyklę. Pasirodo, kad čia so 90’s: dabar, mokant kortele, visada bus pasirinkimo opcija dėl tips‘ų 15, 17 arba 20 proc.

Tai tiek apie Maui šį kartą, nes dar šiek tiek teks į jį sugrįžti. Vėliau, kai jau baigsime kelionę, nes dar dvi dienas mėgausimės fainiausia Havajų sala. Tikrai, nuoširdžiai, man ji labiausiai buvo prie širdies dėl savo vibe‘o.

 

 

 

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply