Kelionės

Nuolaidų medžiotojos, banyan medžių didybė ir pirmi kartai ant surfo lentos

Maui – sala, kuri yra totalus surferių rojus! Važiuoji ryte – jau visi laukia bangų, važiuoja vakare, leidžiantis saulei – vėl visi vandenyje. Kosmosas, kuris užhipnotizuoja ir priverčia svajoti, kad nori iš ten neišvažiuoti. Labai gerai mums pasakė viena rusė (apie ją šiek tiek vėliau), kad Maui – tai sala, kurioje daug Peter‘ių Pen‘ų, kurie niekada nenori užaugti. Tikrų tikriausia tiesa, nes būtent tokį vibe‘ą jauti kasdien.

Namai savaitei

Kaip jau rašiau, pirmas mūsų vakaras baigėsi paryčiais, bet labai produktyviais. Po ilgų ieškojimų ir skaičiavimų, pagaliau suradome vietą, kur apsistosime beveik savaitę. Pasirinkome Kahana Falls Resort išsinuomojome studiją su maža virtuvėle. Mūsų apartamentai trečiame aukšte nebuvo itin erdvūs, bet… Suėjo beveik savaitei. Negana to, apačioje buvo baseinas, jacuzzi, galėjai BBQ daryti, nes buvo kepsninės, sporto salė ir net bendra virtuvė bei lounge‘as, kur galėjai pachillinti. Beje, įdomu pastabėti, kad beveik 1000USD (būtent tiek teko pakloti) buvo viena žemiausių kainų. Vėliau aišku teko suprasti, kodėl Kahanoje būstas yra pigesnis nei kitur – ten gan dažnai lyja. O lyja vos kelias minutes. Iš pradžių buvo panikos, kad WTF, kas dabar? Jau eiti į kambarį? Penkios minutės ar mažiau ir toliau saulė kaitina – kaip koks trumpas dušas pagal užsakymą.

Pirma diena: tiesiog važiavimas ir tiek

Kas dar labai įdomu apie Havajus, kad per dieną gali pamatyti n vaivorykščių. Nenuostabu, kad ten ant numerių yra pavaizduota kaip valstijos simbolis. Pirmą dieną tiesiog važinėjomės be kažkokio didelio tikslo: nuvažiavome prie blowhole, sušlapome iki apatinių, nes norėjome gerų kadrų padaryti. Beje, galvoje iš pradžių važiuoti palei vandenyną, bet teko apsisukti likus vos kelioms mylioms, nes nebuvo pravažiavimo. Oh well, juk atostogos, o laiko turi, nes niekur neskubi.

Vykome iš Kahulos į Kahaną, nes reikėjo po pietų įsicheckinti. Nežinau, kaip kai kuriems, bet man visada patinka valgyti ten, kur vietiniai. Kaip gali pajusti šalį, jei sėdi restoranuose ir valgai pastą ar picą? Važiuok į Italiją, todėl jei esi Amerikoje, į trasą eina vietinis maistas. Tik ten supratome, kodėl pica su ananasais yra vadinama Havajietiška. Viskas, kur yra ananasas įdėtas, ten irgi vadinama „local“ arba „Hawaiian style“. Pirmą dieną ragavau vietinio dešrainio su ananasais ir kažkokiu special padažu. O kad viskas būtų tikrai amerikietiškai, užbaigiau ROOT BEER užsigerdama.

Kas privertė mane aikčioti?

Kas dar padarė įspūdį, tai visi vaisiai, kuriuos pardavinėja pakelėse. Akys raibsta nuo gausos: papajos, mangai, bananai, apelsinai, star fruit (nežinau, kaip čia lietuviškiau). O ką jau kalbėti apie augalus. Aš vis aikčiojau, kad pas mus tie augalai auga vazonuose, kambariuose, yra iki pusmetrio, o ten – jie kaip kokie medžiai. Fantastika! Iki paskutinės dienos aikčiodavau dėl to. Kitas įdomus dalykas, kad havajiečiai labai saugo gamtą, todėl yra labai laukinių vietų, nepaliestų žmogaus, visur kabo lentelės, kad negalima to ar ano daryti, tačiau žmonėms net nereikia to priminti, nes visi labai tausoja. Geriausias bajeris, tai yra pamatyti vištas ir gaidžius laukinėje gamtoje. Jų čia apstu. Vėliau teks ir arčiau miestų pamatyti – čia jie saviakai, lesa nukritusius vaisius.

Stengdavomės kiekvieną dieną pasiplanuoti, pasižiūrėti žemėlapyje, ką būtina pamatyti, pasižiūrėti ir aplankyti. Viena tokių vietų – Iao slėnis. Dar paskaitėme, kad už kelių dienų jis bus uždarytas. Na, neklauskite manęs, kodėl, bet tiesiog bus. Gal sezonas baigėsi? Who knows. Kažkaip iš karto prisiminiau, kaip su sese iš Las Vegaso iki Grand Kanjono varėme. Pakelėse ženklai, kad NATIONAL PARK IS CLOSED, o mes toliau spaudžiame, nes kaip galima uždaryti nacionalinį parką? Tipo nedirbs informacija ir kažkas tokio… Hah. Nuvažiavus paaiškėjo, kad tikrai nedirba ir nebuvo galima važiuoti toliau. Pamoka išmokta, todėl jei sako, kad uždaryta bus, reikia jungti šeštą pavarą ir lėkti. Pasiskaitėme, kad ten galima pasivaikščioti, todėl merginos pasirengė: įsispyrė į kedus, pasiėmė kepures, kuprines, nes juk eiti reiks… Na, pasirodo, kad pavaikščioti maximum teko kelis šimtus metrus.

Toliau važiuodamos stodavome ten, kur pasirodydavo gražu, o vietų, kur yra gražu – apstu. Iš pradžių aikčioji ir miršti: „Wow, kaip nerealiai!“ ir trauki viską pyškinti iš eilės. Vėliau prie to galbūt šiek tiek pripranti. Aš iš pradžių šiek tiek buvau nusivylusi, nes galvoje turėjau Havajų paveiksliuką: labai labai žydras vanduo, smėlėti paplūdimiai ir palmės. Vanduo yra žydras, bet ne toks, kokio galbūt tikėjausi. Vėliau tokio, kokio norėjau, pamačiau Oahu saloje.

Banyan medis

Beje, vienas toks geras dalykas – kanalas per TV, kuriame visada rodydavo informaciją apie vietas, ką pamatyti. Tai iš ten šiek tiek sužinojome daugiau informacijos apie tam tikras vietas. Teko pabuvoti Lahainos miestelyje, kuris seniau buvo sostinė, todėl turi savo šarmo, daug kolonijinio tipo pastatų pagrindinėje gatvėje. Šalia yra uostas, iš kurio gali plaukti į šalia esančią salą, o pagrindinėje aikštėje stovi įspūdingas BANYAN medis. Bandžiau google ieškoti, koks tai būtų atitikmuo, rašo, kad bengalinis fikas, jei ką kam sako. Tiesiog tai yra nerealiai didelis medis, kurio šakos virsta šaknimis. Sunku nupasakoti, todėl manau, kad geriausia, jei įdėsiu video. Būtent šie medžiai ne kartą privertė mus aiktelėti, kad: „Žiūrėk, kaip nerealiai“.

Deal‘ų medžiotojos

Būtent Lahainoje yra daug surfinimo mokyklų, todėl po kelių dienų sugrįžome čia, kad galėtumėme išbandyti. Bet pirma papasakosiu labai trumpai, kaip susimedžiojome deal‘ą. Tiesiog gatvėje apstu stendų, kuriuose pramogų kainos nurodytos vienos, tačiau šalia – kitos. Skirtumas tikrai nemažas. Kur čia šuo pakastas? Taip mes susipažinome su mūsų „nauja padruške iš Rusijos“, kuri paaiškino, kad viskas labai paprasta: tu užsiregistruoji ir skiri kelias valandas sudalyvauti vieno viešbučio pristatyme, o už tai tau duodama dovana – nuolaida pramogoms. Na, lietuviai juk mėgsta pataupyti, jei galima, todėl Inga sau ir man „pasidovanojo“ LUAU – tai vakarienė, kurios metu šokami tradiciniai šokiai, vyksta pasirodymas. Aš pasirinkau surfinti. Summa summarum, tai vietoj to, kad už pamokas mokėti daugiau nei 100 USD, teko tik 10 USD – gan geras deal‘as.

Tai teko mums pasimokinti ant lentos stotis: turėjome beveik dviejų valandų treniruotę su instruktoriumi ir buvome keturiese. Tikrai labai fun dalykas, nes maniau, kad wake‘inu, snowboard‘inu, kad bus lengva atsistoti. Hah, nė velnio. Bet galiausiai pavyko ir jausmas nerealus! Vakare mūsų laukė vakarienė, tik koją pakišo nelemtas lietus. Pliaupė non-stop: tai nebuvo tiek malonu, kaip būtų galėję būti. Tačiau… pasirodymas buvo kažkas nerealaus. Sužinojome visą Havajų salos istoriją, kodėl ir kas vyko, o viskas buvo parodoma per šokį. Iš tikro tada supranti, kodėl vietinės tradicijos yra persmelktos Polinezijos kultūros. Toks dar vienas įdomus momentas, kad labai daug Japonijos kultūros galima pamatyti: kartais net pasimeti, ar tu Havajuose, ar Japonijoje prie kokios nors šventyklos.

Bandau baigti čia, nes MAUI sala yra nors ir maža, bet joje veikti yra ką. Nenoriu per daug nuvarginti savo plepalais, nes ir taip bandau kuo glausčiau rašyti ir nesivelti į lyrinius nukrypimus, nors labai sunkiai išeina.

p.s. pabaigai keletas įdomių dalykų a la padrikų minčių. Įdomu tai, kad kavinėse ar šiaip labai daug padavėjų – vyresnio amžiaus. Pamenate, kad minėjau Peter‘į Pen‘ą, tai čia tas dalykas, kad daugelis čia mėgaujasi gyvenimu: kelias valandas padirba, kad būtų iš ko, o paskui laiką leidžia vandenyje.

Lahainoje šiaip yra vos vienuolika tūkst. gyventojų, bet sezono metu jų atsiranda apie keturiasdešimt. Būtent ten galima buvo pamatyti barų, tačiau įdomu, kad ilgai visi nedirba – čia tau ne žemyninė dalis.

Nemanau, kad kažkas iš jūsų žino, kad Havajai labai didžiuojasi savo kava. Pasirodo, kad kiekvienoje saloje yra auginama, todėl vietinių kavinukių, kur populiariausia šalta kava su ledukais – apstu. Taip pat daug vietų, kur gali paskanauti ledų. Aleliuja, čia mano guilty pleasure. Vasarą man galima neduoti normalaus maisto, o tik ledais šerti (mano tėvai gali paliudyti, esu priklausoma nuo „Baltijos“ toffee skonio ledų). Čia taip pat populiarus desertas – shaved ice. Apie jį papasakosiu vėliau. Populiariausias maistas? Burgeriai! Gaila, bet nepavyko paragauti su makaronais ir sūriu. Kažkada sugalvojau pamačiusi, kad kitą kartą būtinai pabandysiu, bet daugiau ir neteko užmatyti.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą