Laisvalaikis

Naktinis žygis po Sietuvos kūlgrindą

Kažkada trumpai teko darbo reikalais (kai dar dirbau ministerijoje) užsukti į Varnių regioninio parko lankytojų centrą prieš „Bliuzų naktis“. Bet žemaičiai tavęs taip lengvai nepaleis, kad tik įbėgsi, perduosi, ką reikia, ir išlėksi. Teko dar ir trumpą ekskursiją paturėti, o ten ir išgirdau pirmą kartą žodį „kūlgrinda“. Pradėjau klausinėti, kas ir kaip, nes žinojau, kad oh well, čia jau tikrai noriu išbandyti. Teko palaukti net visus metus, nes vis nesukrisdavo kortos.

Dar būnant Izraelyje sulaukiau AŽ iš parko, kad bus naktinė kūlgrinda, tai pasakyti „ne“ negalėjau. Susimokėjau keturis eurus pavedimu ir užsibook‘inau vietą naktiniame žygyje. Laukiau kaip mažas vaikas Kalėdų. Parašiau ir užklausiau informacijos, tai ką rengtis, ką pasiimti. Na, trumpai papasakojus, tai mes dalyvavome Durpės mūšiui paminėti skirtam ėjimui, kurio trasa – aštuoni kilometrai. Teko eiti lentomis grįstais takeliais, visi vorele bei pasišviečiant, nes kai kur būdavo vietų, kad tik viena lenta gyva iš trijų. Traumų man jau tikrai nebereikia. Todėl prožektorius yra a must, jei nutarsite eiti naktį.

Aišku, nereikia pamiršti patogios avalynės, nes einant gan vėsu, ant žolės užsidėjusi rasa, todėl mano, pavyzdžiui, kedai sušlapo, o pareiti nebuvo labai malonu… Pamoka išmokta. Taigi, tam tikra atkarpa yra tiesiog paprastas ėjimas, sustojant prie vieno ar kito stendo, kur gidas Linas papasakodavo, kur esame, kas čia yra ir panašiai. Tuomet jau susirinkome prie kūlgrindos. Čia prasidėjo linksmumai. Realiai tu eini į pelkę ir visas panirsi į purvą, todėl yra tavo asmeninis pasirinkimas, ką tu dėvėsi: vieni rinkosi maudomo apačią, nes purvo buvo iki liemens, na, priklauso nuo ūgio. Kiti buvo užsidėję plona hidrokostiumą, dar kiti – šortus (čia jau aš tarp jų irgi. Tiesiog persirengėme prieš įeinant į pelkę). Pasirodo, kad šiais metais pelkė gan nusekusi dėl to, kad bebrams šovė į galvą užtvenkti kitose vietose, todėl purvo buvo beveik iki šiknos, o būdavo, kad net iki krūtinės reikėdavo įkristi, norint pereiti.

Buvo tokių, kurie rinkosi į kūlgrindą eiti su batais, tačiau mūsų gidas patarė, kad geriau be jų, a la pajusi visą malonumą ir būsi arčiau istorijos, nes galėsi pėdomis liesti akmenis. Na, šioks toks iššūkis, nes akmenys nenugludinti, o ir statant koją nežinai, ant kokio pateksi, tai kartais vaitojai ne iš malonumo , o iš skausmo, kai padėdavai koją. Negana to, aš buvau įsitikinusi, kad pelkėje a la yra šilta, kai į tą masę panardini koją. Nė velnio. Lauke buvo vos devyni laipsniai, tai mano kojos visos buvo pašiurpusios. Tai kas po galais yra ta kūlgrinda? Kūlgrinda (žemaitiškai kūlis „akmuo“) – pelkėje akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus. Tai būdavo slapti takai, kuriais senovės lietuviai gelbėdavosi nuo užpuolikų, kurie šių takų nežinojo ir kuriuos aptikti būdavo labai sunku, kadangi takai buvo po vandeniu.

Tai kaip tie akmenys pateko ten? Na, būta legendų neva milžinai juos ten sumetė, o iš tikro, tai pelkės gylys yra 5-7 metrai ir tie akmenys būdavo atgabenami žiemą ar pavasarį, kai užšaldavo, ir metami. Reikia tik pagalvoti, kiek jų turėjo būti primesta, kad dabar galima eiti tais akmenimis grįstais keliais, kurie yra kelių metrų pločio..

Keliaujant kūlgrinda netilo juokas ir emocijos, nes vietomis tikrai tekdavo įdėti nemažai jėgų ,kad ištrauktumei koją ir ją perstatytume. Negana to, čia nepaskubėsi, nes jei bandysi dėti paprastai koją, gali būti, kad ten bus žymiai giliau ir teks murkdytis dar labiau purve. Stebi visada prieš tave einantį žmogų, kur jis deda koją, kiek įkrenta ir prognozuoji. Gerai, kad prieš mane ėjo Mantas, tai kartais, kai jau labai užstrigdavau, padėdavo, nes juk reikėjo rankoje dar kartais ir telefoną pasinešti ir įamžinti, o nesinori, kad jis priburbuliuotų pelkėje netyčia.

Po kūlgrindos laukia mažas ežeriukas, kuriame galima nusiplauti purvą ir persirengti. Vėl užsidėjau kelnes, nes vakaras tikrai nedžiugino šiluma. Tuomet teko dar kokią gerą valandą klampoti namo mediniais takeliais. Juokingiausia, kad pareinant jau visi buvo aprimę, turbūt jėgos buvo išnaudotos pelkėje. Grįžome į pradinę vietą šiek tiek po ketvirtos, jau po truputį brėško. Todėl, kad mano rankos buvo kaip lavonėlio, vienas iš žygio dalyvių būtinai pasišovė man duoti sultinio, kad sušilčiau. Tai gavau net dvi stiklines, kad rankos atsileistų. Dar buvo ir žirnių košės norintiems, nes vienas žmogus pasirūpino, kad po žygio jėgas galima atgauti būtų. Į Vilnių parsiradome prieš septynias. Iš karto kritau į lovą, nes ėjimas ir klampojimas po pelkę išsiurbia jėgas.

Tai ar verta? Tikrai TAIP! Kas dvejoja, rinkitės tokį žygį dieną, nes ir oras šiltesnis, ir matysite, kur einate, nes naktį jau prasčiau, nors ir prožektorių turi. Galima prie tos kūlgrindos privažiuoti, nereikės eiti palei ežerą, jei toks noras yra, bet manau, kad prarasite daug ką, nes pabūti gamtoje – super awesome. Kitas dalykas, į žygį imkitės minimaliai daiktų: rankšluostį, jei norite persirengti ir galbūt kokio vandens bei užkandžių. Nieko daugiau papildomo tikrai nereikia, negana to, jei kūlgrindoje bus didesnis lygis to purvo, išvengsite problemų, o ką daryti su daiktais, nes juos nešatės kartu. Kreiptis reikia yra Varnių regioninį parką dėl ekskursijos. Daro jie ir pavieniam asmenim. Kiek pamenu, man rašė, kad dešimt eurų už valandą yra mokestis. Bet kuo daugiau žmonių, tuo linksmiau ir emocijų daugiau.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą