Be kategorijos

Dviprasmiškas jausmas: oficiali bedarbė

Taip jau nutiko, kad ketvirtadienį pasakiau sudie „Senukams“: kiekvienos dienos važinėjimui į Kauną. Pirmą kartą per savo gyvenimą tapau bedarbe. OK, šiek tiek meluoju, nes freelance‘inu dabar, tiksliau jau dvi savaites tai darau. Bet realiai, pirmas kartas, kai neturiu oficialiai darbo. Jausmas? Dviprasmiškas.

Na, papasakosiu priešistorę, kad suprastumėte, kas ir kaip. Nuo šešiolikos dirbau: tėvai taip įskiepijo, kad niekas ant lėkštutės tau, panele, Simona, nieko nepadės. Nori? Dirbk ir užsidirbk. Negana to, visada šeimoje buvo tikrų tikriausias kapitalizmas: sutvarkai namus – užmoka, padarai dar kažką – gauni lituką. Aišku, negalvokite, kad iš viso nepadėdavo tėvams be pinigų. Padėdavome, tačiau jie skatino mus užsidirbti ir jiems esu iki šiol dėkinga. Mamuk, jei skaitai, tai ačiū (tėčiui irgi ačiū perduok, nes aš jus žiauriai myliu).

O darbų būta visokių. Žinote, kiti gali gėdytis, nesakyti, o man teko visko paragauti ir tuo džiaugiuosi, nes kitaip vertinu dalykus. Kažkaip labiausiai dabar įsimena toks jau pirmas darbas, kai uždirbau „nerealiai daug“. Buvome US, pas tetą vasarą ir jos viešbutyje buvo žmonės, kurie ieškojo auklės, nes norėjo išeiti kažkur vakare. Teta pasiūlė mane. Pamenu net to berniuko vardą – Zachery. Turėjau prižiūrėti kelias valandas jų viešbučio kambaryje, o gavosi, kad jie užsivėlino ir grįžo vėliau. Na, summa summarum, kad gavau daugiau nei šimta dolerių. Tėtis net turi filmuotą medžiagą, kai grįžtu visa iki ausų išsišiepusi, visi klausia, kas nutiko, o aš mosuoju tais doleriais ir giriuosi, kad, va, kiek gavau. Juokas ima dabar. Reikės pasižiūrėti, al rasiu kažkur tą video, tik jis ne digital yra, o kasetėje.

Oh well, tiesiog studijų metais teko visokių darbų išbandyti. Paskui sekė mano skraidymai šešerius metus. Grįžau į Lietuvą, įsidarbinau pas tėvus, po to išsikėliau į Vilnių, nes ne mano charakteriui gyventi buvo su tėvais ir dar Šiauliuose (jei skaito tėvai, tai jau tie tą žino, sorry, kad pasakiau garsiai). Prasidėjo darbas Alfa.lt, paskui persiviliojo mane į Žmonės.lt. Iš tikro pamenu pirmas dienas Alfoje. Turiu pasakyti didelį „ačiū“ mano pirmajai redaktorei Jurgitai, kuriai pradžioje atrodė, kad verčiu tekstus į lietuvių kalbą per google translator, nes sakinio struktūra buvo OMG. Labai padėjo Dominykas, kuris priėmė po savo sparneliu ir visko mokė. Pamenu mūsų pirmą renginį, kažkas vyko Pabo latino, kažkoks filmavimas, tai ėjome kartu… „Žmonėse“ irgi išmokau daug ir atsivėrė kitokios galimybės: kalbinau garsiąją smuikininkę Vanesą, Eltono Johno draugą ir ten „Aerosmith“ lyderį. Su juo ten video YOUTUBE yra su mano „Steven“. Žvengiu balsu dėl mano video kokybės!

Darbas ministerijoje – kitas kalibras. Kiekvieną rytą turėjome aptarimus: man jų žiauriai trūksta, nes žmonės ten buvo kažkoks kosmosas. Kažkaip labai prie jų prisirišau: vieni tapo ne tik draugais, bet į juos galėdavai kreiptis kaip į mamą, pasipasakoti ir išsilieti. Šiame darbe išmokau diplomatijos, teko su įvairiomis delegacijomis susitikti, o ką jau kalbėti apie įvairius renginius, priėmimus. Labiausiai gal įsiminė mūsų EXPO kelionė į Milaną: važinėjimais su prezidentės kortežu, apsauga, susitikimai su įvairių valstybių atstovais, Monsa lenktynių trasa ir pravažiavimas joje…

Dabar buvo pusmetis „Senukuose“, kuriuose išmokau labiau korporatyvinio stuff‘o, bet jis mane nuvargino. Man reikia kurti ir daryti kažką nuolatos.  Kairysis korpusas mūsų kabineto visada bus mano mėgstamiausias: pasiilgsiu mūsų pliurpalų, pastarojo mėnesio rytinių bandelių su kava.

O vakar iš tikro pirmą kartą lankiausi Darbo biržoje ir jaučiausi kaip į vandenį įmestas kačiukas: baimės didelės akys, pirmą kartą, nieko nesuprantu. Gerai, kad papuoliau pas labai mielą moterį Marytę, tai ji man ten aiškino. Net savo FB davė, kad jei klausimų būna, rašyk, padės. Nes ji FB dažniau patikrina kartais nei laiškus. Na, dabar freelance‘insiu ir mėgausiuosi vasarą. Tai štai, mano pirmas kartais, kai esu oficialiai bedarbė. Šiek tiek gal nemalonu. Kodėl? Nes turiu dvi rankas, dvi kojas, tai kažkaip nesinori būti ta, kurią turi išlaikyti valstybė… Bet come on, bandau save drąsinti, kad dirbu jau nuo 16-kos, viso jau 15 metų.Nėra taip, kad kažką specialiai daryčiau ar naudočiausi.

Vienu žodžiu, mažiau parkių, vasara jau ranka pasiekiama ir reikia džiaugtis, nes paskutinės atostogos buvo praėjusių metų kovą. Bring it on. Dabar pasivadovausiu sesės posakiu: darbas žmogų puošia, todėl tegul dirba negažūs. O aš ilsėsiuosi.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą