Be kategorijos

Pirmasis darbas: nuo kurio kaifavau ir kartais pasiilgstu

Kažkaip prieš kelias dienas darbe su kolegomis užvedėme kalbą apie darbą, į kurį eini kaip į šventę, kad nereikia akis pramerkus galvoti, kad „OMG, jau pirmadienis, vėl į tą darbą…“ Kažkada turėjau tokį – kuris mane vežė, kuris nebuvo kančia, o atvirkščiai – laukiau ir kaifavau. Aišku, po tam tikro laiko, tiksliau po daugiau nei penkerių metų, šiek tiek įgriso ir norėjosi pokyčių, bet apie viską nuo pradžių.

Daugumai stiuardesės darbas skamba labai žavingai ir kažkas nerealaus. Nebuvau ir aš išimtis, šis darbas man visada siejosi su kelionėmis, naujomis šalimis, kultūromis… Taip nutiko, kad po pirmo kurso įsidarbinau „Ryanair‘e“. Turiu pasakyti, kad iš pradžių tai nebuvo tas „Ryanair‘as“, kurį dabar visi keiksnoja. Taip, tai buvo pigių skrydžių bendrovė, bet ji buvo kitokia, na, bent jau aš ją prisimenu visai kitaip (jau žinau, kad jei skaitys šį post‘ą Arūnas, jis pradės akis vartyti ir mane vadinti idealiste). Tiesiog susiradau skelbimą, užsiregistravau į atvirų durų dienas ir nuvykau į Stansted‘ą. Kas nežinote, tai mano studijos baigtos UK, ten gyvenau daugiau nei šešerius metus.

Darbo pokalbis nebuvo sudėtingas, bet man koją kišo, kad studijuoju, nes darbas buvo pilnu etatu. Bet aš nebūčiau aš, jei nepasakyčiau: „Duokite man darbą ir aš jums įrodysiu, kad galima suderinti darbą pilnu etatu ir dienines studijas. Galėsime susitikti po metų ir pamatysite, kad aš tai padariau.“ Mano naglumas ar kas per velnias vyrukus, kurie mane egzaminavo, papirko ir gavau vietą į stiuardų kursus. Mėnesį mokėmės pirmosios pagalbos, saugos ir kitų dalykų. Mūsų instruktorė buvo škotė, tai OMG, nesuprasdavau jos, ką savo, užtruko, kol perpratau tą nelemtą akcentą ir dabar galiu pasakyti, kad tai vienas kiečiausių akcentų. Mokymuose susipažinau su Arūnu ir Valerijumi, kuriuos galiu vadinti savo BFF ir ryšį palaikau iki šiol. Arūnas galėtų papasakoti mūsų pažinties istoriją, kuri iki šiol abu prajuokina, bet čia tuomet reikėtų knygą parašyti, beje, kažkada buvo mintis tai padaryti, nes per tuos metus prisikaupė daug istorijų, kurios nebuvo pasakotos.

Skippinsiu daug dalykų, kaip ir kada atsiradau viename ar kitame oro uoste, kaip tapau numeris vienas (čia hierarchija lėktuve – nr. 1 yra pagal rangą aukščiausias stiuardas, kuris sako pranešimus, bendrauju su pilotais ir panašiai). Pirmi metai buvo patys fainiausi, nes buvau jauna, vakarėliai vyko kas vakarą, nes stiuardų jau toks gyvenimas – tu gyveni kitokiu ritmu nei paprasti žmonės, todėl didžiausias savaitės party vyko pirmadieniais. Visi pažinojo vienas kitą, nors mūsų buvo keli tūkstančiai Stansted‘e, kartais net per visus metus netekdavo skristi su tuo pačiu asmeniu. Visi turėjome crewcode‘us, manasis buvo LIAUSI, iki šiol kai kurie rašydami FB tai prisimena. Dirbdavome slenkančiu grafiku: penkios dienos rytinėje pamainoje, dvi – laisvos, penkios dienos vakarinėje pamainoje, trys – laisvos.

Skrydžiai buvo labai įvairūs ir priklausomai nuo dienos, būdavo arba du, arba keturi. Viskas priklauso nuo skrydžių laiko, jei vakare vėluoji nusileisti, esi perkeliamas į kitą skrydį arba tau duoda laisvą dieną. Negana to, turėdavome SBY dienų, kai tu kaip ir esi ON DUTY, jei įvyktų, kad kažkam pasidarė blogai, susirgo ar lėktuvas vėluoja, turėjai per valandą atsirasti oro uoste ir pakeisti įgulą. Vienerius metus teko skraidyti iš STN (Stansted‘o), kur skrydžiai buvo labai įvairūs, įgulos keitėsi, keitėsi žmonės. Niekada neturėjai tokios pat dienos.

Skraidant labai didelis dėmesys atkreipiamas į aprangą, darydavo mums vyresni įgulos nariai grooming checks: dabar yra pasikeitę, bet seniau turėjo būti plaukai surišti tik į balerinos kuodelį arba frenchrool. Nagai turėjo būti raudoni arba prancūziškas manikiūras. Pėdkelnių spalva net buvo nusakyta, kokia yra galima, o jei būdavo per tamsi ar šviesi, gaudavai papeikimą, o gavus kelis – laukia bėdos ir gali tekti eiti pas vadovę ant kilimėlio. Auskarai tik perlai arba šalia ausies, kad evakuacijos atveju neužkliūtų, batelių pakulnė – tik tam tikro aukščio, sijonas – vos virš kelių, bet ne daugiau kaip degtukų dėžutė, visada privalai būti su makiažu ir panašiai. Net tavo kelioninio lagamino turinys turi būti pagal taisykles t.y. turi turėti prijuostę, pirmosios pagalbos vaistinėlę, papildomas pėdkelnes, įvairius kitus dalykus ar dokumentus.

Ne viskas auksas, kas auksu žiba, nes keltis rytais tekdavo ir ketvirtą valandą, nes skrydis, pavyzdžiui, penktą valandą, o tau oro uoste reikia būti valanda iki skrydžio. Likus 45 minutėms turi pajudėti į lėktuvą, nes reikia atlikti visas apsaugos patikras.

Darbas lėktuve labai priklauso nuo to, koks tavo numeris (iš viso yra keturi įgulos nariai, ir kaip minėjau prieš tai, viskas vyksta pagal hierarchija, kuri paremta tuo, kiek laiko žmogus yra kompanijoje). Po metų mane per prievartą (na, nenorėjau aš atsakomybės, tačiau vadovai matė, kad galiu vadovauti komandai ir būti vadove) padarė numeris vienu, todėl mano pozicija niekada nebesikeitė, na, nebent skrisdavau su to paties rango kolega, tuomet galiodavo „ilgiausiai laiko dirbančio“ matas.

Mano diena atrodydavo gan paprastai: atvyksti į oro uostą, įgula jau būna suruošusi dokumentus skrydžio, tekdavo atlikti pasiruošimą, paklausinėti klausimų apie saugumą, apie pirmąją pagalbą, pakalbėti apie dieną, kokia ji bus, kaip vykdysime darbus, kas už ką bus atsakingas, tuomet pasiderinti su pilotais, koks oras mūsų nusimato, kiek laiko truks skrydžiai, galbūt kažkokia papildoma informacija, susigalvoti slaptažodį (nes po rugsėjo vienuoliktosios durys pas pilotus skrydžio metu yra užrakinamos, o norint patekti, reikia jiems pasakyti slaptažodį, kad jas atrakintų). Tuomet keliauji į lėktuvą, atlieki patikras, pasirengti įlaipinimui. Likus 25 iki skrydžio pradžios prasideda įlaipinimas, stovėti tekdavo man priekyje, prašyti bilietų, prašyti judėti toliau, sakyti visas kalbas per interphone. Iki šiol pakelta galiu pasakyti visą litaniją saugos instrukcijos, nes ji buvo sakyta n kartų.

O tuomet laukia skrydis – servisas, duty free, pilotų aptarnavimas ir panašiai. Skrydis, priklausomai kur ir kiek laiko trunka, gali būti labai busy arba toks, kad norisi iššokti pro langą. Ir keleivių būta įvairių: nuo totaliai pain in the ass iki tokių, kad duoda telefono numeriu ir kviečia out. Nei viena diena nebuvo tokia pati: skyrėsi keleiviai, įgula, tavo tvarkaraštis. Nors ir tekdavo galbūt daryti tokius pat maršrutus kelias dienas iš eilės (nes paskui persikėliau dirbti į Luton‘ą, nors gyvenau Londone), tačiau jie nebuvo identiški.

Tai šiek tiek apie tai, ką veikiau ir galbūt kažkas užsimanys pabandyti save išbandyti tokiame darbe. Tikrai patariu, nes tai yra neįkainojama patirtis: tu būni nuolatos uždarytas su 189 keleivių n tūkst. metrų virš žemės, todėl išmoksti itin vertingų klientų aptarnavimo įgūdžių, visada žinai, kad klientas yra teisus, o šypsena, nors ir dirbtina, tampa tavo vizitine kortele – juk šypsotis nieko nekainuoja.

Tai tiek, nebeišsiplėsiu, nes atsibos skaityti. Apie nutikimus, įdomias istorijas darbe, parašysiu kitame poste, nes jų yra ne viena ar ne dvi. Nes stiuardų gyvenimas, nors ir apipintas pasakomis, tačiau galbūt nebėra jis toks glamūrinis, tačiau istorijų yra wow kokių.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą