Kelionės

Savaitgalis Nidoje arba kaip kartais gera pailsėti vienai

Seniai jau buvau prisėdusi, bet po savaitgalio vėl esu ant sparnų – pagavo įkvėpimas. Prieš keletą metų, kai dar studijavau JK, pirmą kartą perlipau per save ir nuėjau į filmą viena. Taip. Jūs perskaitėte teisingai. Nuėjau viena, nes tada dirbau tokį darbą, kad sunku buvo rasti pažįstamų, kurie antradienį per pietus galėtų eiti į kiną… Tada sekė kelionės. Ne todėl, kad nebūtų su kažkuo, tačiau norėjosi pabūti vienai, nei prie nieko nesitaikyti, daryti tai, kas šaus į galvą.

Po ilgos pertraukos padariau tai ir vėl – susikroviau daiktus ir savaitgaliui išlėkiau viena į pajūrį. Nors gal ekonomiškiau ir būtų važiuoti su kažkuo, kooperuotis, tačiau norėjosi nei prie nieko nesiderinti, pajudėti, kada aš noriu, sustoti, kur noriu, spausti ar šliaužti magistralėje… Po savaitgalio pailsėjau taip, lyg būčiau ilsėjusi ne dvi, o net visą savaitę. Ar nesijutau, kad trūksta kompanijos? Nė velnio, nes nuolatos kažką veikiau!

Ką nuveikiau? O gi važinėjau dviračiu, sugebėjau į veikti kelią nuo Nidos iki Preilos (ir atgal).  Supratau, kad labai pasiilgau važinėjimo dviračiu, pasiilgau neskubėti ir varyti tik for fun. Važiavau takeliais ir tikrų tikriausiai kaifavau nuo gero oro ir vaizdų.  Ai, nereikia pamiršti, kad kaip visada su savimi tempiausi savo pusę vaiko – mopsą Kenny, tai vien dėl jo teko nuomotis dviratį su krepšiu. Sulaukėme daug šypsenų, kai mano trumposios kojytės gavo pompą ir įsitaisė kaip koks karalius priekyje.

Važinėjausi su longboard‘u, ėjau pasivaikščioti, skaičiau knygą, ryte atsibudusi ėjau link jūros, net sugebėjau išsimaudyti (pirmą kartą šiais metais lipau į jūrą) – vanduo nebuvo toks šaltas kaip tikėjausi, bet maudynės truko vos kelios minutės. Vėliau ėjau klaidžioti po kopas, nuėjau kažkur, kur nerasi nei negyvos dvasios, tai leidau sau pagulėti, pasideginti ir stebėti kursuojančias jachtas Kuršių mariose. KAIFAS!!  Oi, dar sugebėjau pasimėgauti ir vonia. Matote, aš namie turiu dušą, tai vonioje mirkau jau labai seniai, tai vos turiu galimybę, būtinai pasinaudoju šia prabanga, net žvakes kelias nusipirkau nuvariusi į parduotuvę, kad tik labiau atsipalaiduočiau…

Koks viso šio post‘o moralas? O gi nebijoti bent kartą kažką daryti vieniems. Tai neparodo, kad esate vieniši, man tai atvirkščiai – parodo, kad esate labai stiprūs, nes žmonės bijo būti vieni, bijo kartais įsiklausyti savęs, bijo savo minčių. Nors dievinu savo draugus, laiką su jais, dievinu savo šeimą, kurią lankau nuolatos, bet galiu tyliai prisipažinti, kad buvo vienas tobulesnių savaitgalių per šią vasarą. Baterijos mano įkrautos, tai dabar reikia raitotis rankoves ir kibti į darbus.

Jums taip pat gali patikti

Komentarų nėra

Palikti atsiliepimą