Laisvalaikis

Wake’as: kartą pabandžiau ir nebegaliu sustoti

Nors šia veikla užsiimu jau antrą sezoną, tačiau pagaliau pasiryžau parašyti apie tai, nes vis daugiau ir daugiau žmonių iš mano rato ją išbando ir užsikabliuoja. Aišku, padeda ir tai, kad šiuo metu yra sezonas ir vyksta įvairūs su tai susiję renginiai, čempionato etapai ir įvairios stovyklos. Kalbu apie vandenlentes, o kitaip tariant apie wake‘ą.

Taigi, wake‘inti pradėjau praėjusią vasarą. Šiaip jau seniau galvoje kirbėjo mintis išbandyti vandens sportus, tačiau vis neradau laiko, neturėjau kompanijos, na, tiesiog radau n priežasčių, kodėl nedaryti. Tačiau ateina toks laikas, kai atmaskės jau nebepadeda ir tenka veikti. Susiradau internete, kad organizuojamos tokios merginų wake stovyklos ir jau gegužės pabaigoje išvykau į Anykščius.

Stovykloje nieko nepažinojau, todėl buvo šiek tiek baugu, tačiau galiu nuraminti ir padrąsinti visas, kurios nori išbandyti – nenaudokite šios kortos „aš neturiu su kuo, bijau, nes viena būsiu“, nes stovyklose merginos labai draugiškos ir per kelias valandas randi bendraminčių.

Pirmas mano atsistojimas ant lentos buvo pragaras. Aš juk niekada nedariau nieko panašaus: nei su longais važinėju, nesi su snowboardu, nei kaituoju. Teko murkdytis kelias valandas ir mintys keikiau save, kad ką aš čia darau. Nesupraskite manęs neteisingai, bet tuomet man buvo 29, spėju, kad buvau vyriausia ten stovykloje, aplink visos jaunos ir joms pavyksta, o man akyse tvenkėsi ašaros, nes galvojau: „WTF? Kaip joms gali pavykti, o man ne, ko aš iš viso čia beldžiausi…“ Bet kartais yra gerai nenuleisti rankų ir bandyti – pagaliau pavyko.

Kitą dieną mokinomės jau ir apsisukti, kitų dalykų… Kokie prisiminimai iš pirmos stovyklos? Siaubas baubas su hidriakais, nes esu aukšta, man visi tinka iš ūgio, bet tada aš juose skęstu. Beje, esu šaltmarė, man visada šalta, todėl teko keisti ne vieną hidriaką, nes įkritus į vandenį tuoj man pribėgdavo už nugaros ir tada jau pamėlusiomis lūpomis tirtėdavo mano žandikaulis nuo šalčio. Kitas dalykas – bandydama wake‘inti, būk pasirengusi išgerti ne vieną litrą ežero vandens ir pasimurkdyti, bet kitaip ir neišeis – turi pereiti per tai. Kitas dalykas? Rankų skausmas kitą dieną. Nors atrodė, kad esu fiziškai pajėgi, turiu jėgos, bet pasirodo, kad nė velnio. Važiavau sekmadienį atgal į Vilnių ir keiksnojausi, kad pavarų dėžė yra mechaninė, nes kiekvienas bėgio perjungimas – kančia. Bet no pain, no gain.

Taip po pirmos stovyklos užsikabliavau. Susiradau bendraminčių, pradėjome pačios susiorganizuoti po darbų ir plaukti. Netrukus įsigijau ir savo įrangą, nes kai jau pajunti, kad tai tavo sportas, ne verta nuomotis – geriau turėti savo. O labiausiai mane veža šiame sporte merginų bendruomeniškumas. Žinote, moterys kartais nėra labai vieningos, na, mėgsta jos ir apkalbėti, ir panašiai, tačiau ten visos yra kaip viena: džiaugiamės, kai kažkas irgi įsigyja įrangą, kai kam nors pavyksta triukas – visos ploja, nuolatos dalinamasi patarimais. Jei dar nebandėte, tikrai patariu ir rekomenduoju, o jei reikia, galima ir pamokyti! Kuo mūsų ant vandens daugiau, tuo smagiau!

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply