Laisvalaikis

Prisikaupiau: šuolis iš 3 kilometrų aukščio

Toliau mano pirmieji kartai tęsiasi: gal ne tiek dažnai, kaip norėčiau, bet jų po truputį mažėja, todėl sunku kažką rasti, kas tikrai būtų vertas dėmesio. Taigi, savaitgalį pagaliau ryžausi šokti su parašiutu. O drąsą kaupiau jau beveik metus.

Praėjusiais metais teko šokti su guma, tada galvojau, kad WTF aš darau, nes paskutinę minutę nebegalėjau savęs priversti šokti, įsikibau į funikulieriaus duris ir sustingau. Galiausiai iššokau, jausmas buvo ir geras, ir blogas, nes atrodė, kad viskas, kas pas tave yra viduje, kažkur iššoks. Euforija pasireiškė po pusvalandžio, kai prasidėjo isteriškas juokas, kuris maišėsi su ašaromis. Tikėjausi kažko panašaus ir šį kartą. Bet…

Rinkausi  Klaipėdos parašiutininkų klubą Dirvupių km , nes norėjau mėgautis geru vaizdu, na žinote, Kuršių nerija, pajūris… Diena pasitaikė gan debesuota: galvojau, kad tai nėra gerai, mat mažai pamatysiu, tačiau, anot profesionalų, oras buvo tobulas. Nors šuolis buvo numatytas vidurdienį, tačiau atvykti buvo liepta pusvalandžiu anksčiau. Beje, įkalbėjau šokti kartu ir savo sesę, tai tikėjausi, kad bus mažiau baimės (nei velnio). Gavome savo instruktorius – manimi ore rūpinosi Jevgenijus, kuris šokinėja jau 8 metus. Kažkada jis atvyko į ten kaip ir aš – draugai jam nupirko šuolį – tačiau tas šuolis tapo lemtingas, mat jis šokinėja iki šiol.

Keletas minučių instruktažo: kas ir kaip, ką daryti, kur kojas ar rankas laikyti ir aš jau ready. Viduje emocijos man veržėsi per kraštus, prakaitavo delnai – mano simptomai galbūt kažkaip priminė šiek tiek per daug nervingą žmogų – ir nors esu gan kalbi, tada kažkaip praradau kalbos dovaną. Atėjo mūsų laikas, tad palikome palaikymo komandą ant žemės – pusseserę ir mopsą–  ir įsiropštėme į mažą lėktuvėlį, kuriame du instruktoriai, mes su sese, pilotas ir dar vienas pakeleivis, kuris šoko pats.  Keletas minučių ir mes jau tinkamame aukštyje – 3 kilometrų.

Pirma šoko sesė, paskui pakeleivis, o galiausiai – mes. Prisegsiu vėliau galbūt ir video, kad pamatytumėte, kaip viskas atrodo realiu laiku. Atsisėdi ant krašto, kojas padedi ant laiptelio, rankas laikaisi už petnešų, o galvą dedi instruktoriui ant peties. O tada off you go. Jausmas nerealus. Tikėjausi tokio jausmo, kai supiesi laisvo kritimo karuselėse, o čia į tai net nebuvo panašu. Krenti ir kaifas. Totalus lengvumo jausmas! Instruktorius buvo prisakęs daug šypsotis, tą ir dariau, todėl žandai pleveno vėjuje, o vaizdas buvo kosminis. Du kilometrus krenti laisvu greičiu, o paskui išskleidžiamas parašiutas. Tada gali jau ir kalbėti, grožėtis apylinkėmis ir maivytis priešais go pro. Beje, šokti į debesis yra kažkas wow, nes primena filmukus, kai įsivaizduoji, kad debesys – minkšti pūkų kamuoliai.

Kelios minutės ir mes ant žemės. Viskas truko gal kokį 10 minučių, tačiau jos vertos kiekvieno išleisto euro, nes norisi pakartoti. Čia panašiai kaip su tatuiruotėmis, pasidarai vieną ir norisi daugiau. Lengvai pykstu ant savęs, kad man prireikė beveik metų pasirašyti tam, nes labai daug praradau!  Jau dabar po to savaitgalio svajoju apie šuolį iš 4 kilometrų – Pociūnuose.

You Might Also Like...

No Comments

    Leave a Reply