Mano pirmieji kartai šią vasarą prasidėjo labai entuziastingai. Buvau pasiryžusi baidare įveikti nei daug, nei mažai – tik 133 kilometrus. Sakote, kad čia visai nedaug? Pamiršau paminėti faktą, kad tai mano antras kartas gyvenime, kuomet sėdausi į baidarę. Pirmasis buvo gal prieš keletą metų, bet distancija gali sukelti tik juoką: nuo Verkių parko iki Baltojo tilto. Negana to, sėdėjau priekyje, a la vairavau ir daugiau ne irklais mosikavau, o liežuviu dirbau.
Na, prieš žygį mane pradėjo kankinti nerimas, pradėjau panikuoti, o pasirodo buvo dėl ko. Šeštadienį nuo pat ryto pajudėjome link Molėtų. Po valandėlės kratymosi autobusu pagaliau pasiekėme starto pradžią – aukščiausiu tituluojamą Labanoro apžvalgos bokštą. Dvidešimt ratu sustatytų baidarių atrodė labai gražiai ir nei kiek nebaugino, kad, mieloji, tavęs laukia toks plaukimas, kurį net naktį sapnuosi. Mūsų baidarę pakrikštijome „Aloha“ vardu ir papuošėme įvairiausiomis gėlių girliandomis. Negana to, dar ant galo prisegėme ir havajietišką sijoną – juk vien gera dvasia įpučia jėgų.
Pradžia per Baltuosius ir Juoduosius Lakajų ežerus buvo apšilimas, kuris privertė susimąstyti, o ką gi aš čia darau ir kodėl pasirašiau šiai avantiūrai. Vėliau laukė vingiuota Lakajos upė: posūkis ant posūkio, o kuomet tai nėra tavo arkliukas juos puikiai atlikti, gaunasi šnipštas. Ir kolega jau buvo pradėjęs pykti, kad nematau baidarės galo. Oh well, juk tai ne automobilis, nėra veidrodėlių, tai aš ir nematau, ar galas jau įsirašė į posūkį ar ne. Supratau, kad automobilį vairuoju ženkliai geriau nei baidarę. Pirmasis poilsio punktas, kuriame laukė košė ir arbata, mūsų laukė už 44 kilometrų nuo starto linijos. Liūlynės stovyklavietėje persirengėme į šiltesnius drabužius, nes laukė iššūkis – plaukimas naktį.
Gal pasirodys, kad per daug verkšlenu, kaip kokia mergaitė, bet šis žygis, nors ir sakoma, kad yra apie 80 proc. psichologinių ir tik 20 proc. fizinių jėgų, bet viskas tuo metu atrodė atvirkščiai. Mane jau pradėjo siutinti monotoniški vaizdai, posūkis ant posūkio, pavargę riešai… O pajudėjus į tamsą viskas darėsi dar klaikiau. Žeimenos upė gan maloni plaukti, nes nėra vingiuoti, kartais kelią pastoja nuvirtę medžiai, aplink vaizdai nuostabūs, tačiau įjungus prožektorių a la ciklopą man ant galvos, o visiems gyviams pradėjus masiškai skristi į šviesą, pasidarė neįmanoma. Vaizdelis ir pačiai juokingas, kuomet prisimenu: akys primerktos, labai primenu Kinijos gyventoją, nuolatos šaukiu kolegai, kad artėja kliūtis dešinėja, posūkis į kairę, o tuo metu kažkoks baltymų šaltinis sugeba įskristi į mano burną, kuri neužsičiaupia.
Žirneliškės, esančios netoli Pabradės, buvo taškas, kur aš pralūžau, nes nuolatos kartojau, kad kovoti su kyborgais aš nepasirengusi. Juokas juokais, bet plaukiantys buvo ne mėgėjai, o entuziastai, mat iš 20 ekipažų Vilniuje finišavo net 16! Kosmosų kosmosas. Juokingiausia, kad į žygį prisidėjau tiek maisto, kad dar kelias dienas valgiau ir supratau, kad tokiose plaukimuose maistą reikia pamiršti – daugelis jėgų sėmėsi iš skysčio pavidalo gėrimo su laipsniais ir pasirodo, kad tai veikia.
Galiausiai mus iš kaimo, kurį pavyko vairuotojui lengvai surasti per Google maps, paėmė ir nugabeno į antrąją stovyklą, kol sulaukėme visų ekipažų. Pavalgę, išlydėję kolegas mus nugabeno į Nemenčinę, kur minivene miegojome 4 valandas, kol važiuos pirmasis autobusas į Vilnių. Galiausia apie 7 ryto pasiekiau namus. Negana to, pastačiusi automobilį Vilniuje, radau dovaną – baudą už stovėjimą. Taigi. Kaip vertinčiau šitą pirmąjį kartą? Užsimerkusi mačiau upę ir vis atrodė, kad plaukiu. Jėgų buvo įdėta iš širdies, tačiau mano nuostabai ryte nejutau jokių raumenų skausmų. Ar dar tai daryčiau? Rudenį vyks kitas „Jobanachiris“ plaukimas ir neatmetu galimybės dalyvauti. Kodėl? Nes nemėgstu pralaimėti!
No Comments