Nuo to laiko, kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių (bandau skaičiuoti, bet vis pametu, kada pamiršau emigranto duoną ir grįžau atgal. Taip, tais metais, kai vyko krepšinio čempionatas, tai paskaičiuokime, broliai kurmiai…), įvairios kavinės tai atsidarydavo, tai žiūrėk po mažiau nei metų užverdavo savo duris. Taip, maitinimo įstaigos sostinėje dygsta kaip grybai po lietaus, todėl kiekvieną kartą, kai duris atveria kažkas naujo ir neįprasto, suklustame. Pripažinkime, kad esame išlepę, todėl visada norime kažko wow. Būtent tokia kavinė patraukė mano dėmesį. Užmačiau…
Laisvalaikis
